DVIDEŠIMTAS SKYRIUS: VEDĀNTOS STUDIJŲ TIKSLAS

Viešpats Kṛṣṇa, arba Viṣṇu – ne iš šio materialaus pasaulio. Jis priklauso dvasiniam pasauliui. Kas Dievą laiko materialaus pasaulio pusdieviu, tas didžiai Jį įžeidžia ir paniekina. Viešpaties Viṣṇu neįmanoma suvokti materialiomis juslėmis arba pažinti spekuliatyviais samprotavimais. Aukščiausio Viešpaties Viṣṇu kūnas nesiskiria nuo sielos, tuo tarpu materialiame pasaulyje kūnas ir siela visad skirtingi.

Gyvos esybės naudojasi materialiais daiktais, nes jos yra aukštesnės kokybės energija, o materiali gamta – žemesnės. Taigi aukštesnės kokybės energija, gyvos esybės, naudojasi žemesnės kokybės energija, materija. Kadangi Viešpats Viṣṇu visiškai nesusiliečia su materija, Jis nesinaudoja materialia gamta Savo malonumui, kaip tą daro gyvosios esybės. Neatsisakiusios įpročio spekuliatyviai samprotauti, gyvosios esybės negali pažinti Viṣṇu. Ne Viṣṇu egzistuoja, kad džiugintų gyvas esybes, o gyvosios esybės egzistuoja tam, kad teiktų džiaugsmą Viṣṇu. Tik didžiausias šventvagis Viṣṇu laiko pasitenkinimo objektu. Manyti, kad Viṣṇu ir gyva esybė yra to paties lygio – didžiausia šventvagystė.

Aukščiausia Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, lyginama su liepsna, o nesuskaičiuojamos gyvos esybės – su kibirkštimis, kylančiomis iš tos liepsnos. Nors ir Aukščiausias Viešpats, ir gyvos esybės pagal kokybę yra ta pati liepsna, vis dėlto jie skiriasi. Viṣṇu, Aukščiausiasis, be galo didelis, tuo tarpu gyvos esybės, kurios tėra kibirkštys, – be galo mažos. Mikroskopinės gyvos esybės – tai emanacijos, kylančios iš begalinės pirmapradės dvasios. Pagal savo konstitucinę padėtį, t.y. kaip be galo mažos dvasinės kibirkštys, gyvos esybės neturi nė mažiausios žymės materijos.

Gyvos esybės nėra tokios didelės kaip Nārāyaṇa, Viṣṇu, esantis anapus materialios kūrinijos. Śaṅkarācārya, ir tas, pripažįsta, kad Nārāyaṇa egzistuoja anapus materialios kūrinijos. Kadangi nei Viṣṇu, nei gyva esybė nepriklauso materialiai kūrinijai, gali kilti klausimas: „Kam apskritai sukurtos mikroskopinės dvasios dalelės?“ Atsakyti reikėtų taip: Aukščiausia Absoliuti Tiesa tik tada yra visiškai tobula, kai Ji yra ir be galo didelė, ir be galo maža. Jeigu Ji būtų tik be galo didelė, bet ne be galo maža, Ji nebūtų tobula. Be galo didelė dvasios dalis – tai Viṣṇu-tattva, arba Aukščiausias Dievo Asmuo, o be galo maža dalis – tai gyvoji esybė.

Dėl begalinių Aukščiausio Dievo Asmens norų egzistuoja dvasinis pasaulis, o dėl menkučių gyvos esybės norų – materialus pasaulis. Kai be galo mažos gyvos esybės tenkina savo menkus materialius norus, jos vadinasi jīva-śakti, bet kai jos derinasi prie begalinio Viešpaties, jos vadinasi išsivadavusios sielos. Todėl nereikia klausti, kodėl Dievas sukūrė be galo mažas daleles; jos yra tiesiog viena iš sudėtinių Aukščiausiojo dalių. Neabejotina, kad be galo dideliam būtina turėti be galo mažų dalelių, kurios yra neatsiejamos sudėtinės aukščiausios sielos dalelės. Gyvos esybės – tai be galo mažos sudėtinės Aukščiausiojo dalelės, todėl be galo didelis ir be galo mažas atsiliepia į vienas kito jausmus. Jeigu neegzistuotų be galo mažos gyvos esybės, tai Aukščiausias Viešpats būtų neveiklus ir dvasiniame gyvenime nebūtų įvairovės. Be pavaldinių karalius nebūtų karalius, o be mikroskopinių gyvų esybių Aukščiausias Dievas nebūtų Aukščiausias Dievas. Kokia žodžio „viešpats“ prasmė, jei nėra viešpatavimo objekto? Apibendrinant galima pasakyti, kad gyvos esybės – tai Aukščiausio Viešpaties energijos ekspansijos, o Aukščiausias Viešpats, Dievo Asmuo, Kṛṣṇa – energijos šaltinis.

Visoje Vedų raštijoje, įskaitant Bhagavad-gītą ir Viṣṇu Purāṇą, pateikiama daugybė liudijimų atskirti energiją ir energijos šaltinį. Bhagavad-gītā (bg 7.4) aiškiai sako, kad žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris yra penki svarbiausi, grubūs materialaus pasaulio pradmenys, o protas, intelektas ir netikras ego – trys subtilūs pradmenys. Į tuos aštuonis pradmenis, kurie drauge sudaro žemesniąją Viešpaties gamtą, ar energiją, dalijama visa materiali gamta. Žemesnioji gamta dar vadinasi māyā, arba iliuzija. Be aštuonių žemesnių pradmenų egzistuoja aukštesnė energija, kuri vadinasi parā-prakṛti. Parā-prakṛti – tai gyvosios esybės. Jų materialiame pasaulyje nepaprastai daug. Gyva esybė Bhagavad-gītoje (bg 7.5) apibūdinama kaip jīva-bhūtam. Esmė ta, kad Aukščiausias Viešpats yra Absoliuti Tiesa, energijos šaltinis, todėl Jis turi energijų. Kai Jo energija pasireiškia ne taip, kaip turėtų, arba kai ją apgaubia tamsa, ji vadinasi māyā-śakti. Materiali kosmoso reiškinija – tai māyā-śakti produktas.

Iš esmės gyvosios esybės yra už žemesnės, tamsos apgaubtos energijos ribų. Joms būdingi gryna dvasinė būtis ir grynas identitetas, o taip pat gryna protinė veikla. Jos – anapus materialaus kosmoso reiškinijos. Nors gyvos esybės protas, intelektas ir identitetas yra už materialaus pasaulio ribų, įsigeidusi valdyti materiją ji patenka į materialųjį pasaulį, ir pirminį jos protą, intelektą bei kūną apgaubia materiali energija. Kai ji nusimeta ją gaubiančią dangą, sudarytą iš materialių žemesniųjų energijų, ją vadina išsivadavusia. Išsivadavusi gyva esybė atsikrato netikro ego ir atgaivina tikrąjį. Kvaili spekuliatyvūs mąstytojai mano, kad išsivadavusi gyva esybė praranda savo identitetą, tačiau taip nėra. Kadangi gyva esybė yra amžina sudėtinė Dievo dalelė, išsivadavusi ji atgaivina savo pirminę amžiną sudėtinės dalelės esmę. Suvokti, kad ahaṁ brahmāsmi („aš nesu šis kūnas“), visiškai nereiškia prarasti savo identitetą. Dabar žmogus gali laikyti save materija, tačiau išsivadavimo būvyje jis suvoks, kad jis yra ne materija, o dvasinė siela, begalinės visumos dalis. Kṛṣṇos įsisąmoninimas, ar dvasinės sąmonės išsiugdymas, ir transcendentinė meilės tarnystė Kṛṣṇai – tai išsivadavimo stadijos požymiai. Viṣṇu Purāṇa (6.7.61) aiškiai sako:

viṣṇu-śaktiḥ parā proktā
kṣetra-jñākhyā tathāparā
avidyā-karma-saṁjñānyā
tṛtīyā śaktir iṣyate

„Aukščiausio Viešpaties energija skiriama į tris kategorijas: parā, kṣetrajña ir avidyā.“ Parā energija iš tiesų yra Paties Aukščiausio Viešpaties energija, kṣetrajña energija – tai gyvoji esybė, o avidyā energija – materialus pasaulis, arba māyā. Avidya, arba neišmanymu, ji vadinama dėl to, kad apkerėta materialios energijos gyva esybė užmiršta savo tikrąją padėtį ir savitarpio santykius su Aukščiausiu Viešpačiu. Apibendrinant galima pasakyti, kad gyvosios esybės atstovauja vienai Aukščiausio Viešpaties energijų, ir, kaip be galo mažos sudėtinės Aukščiausiojo dalelės, jos vadinasi jīvos. Jeigu jīvas dirbtinai kelsime Aukščiausiojo vieton, vadovaudamiesi tuo, kad esą tiek jīvos, tiek Aukščiausiasis yra Brahmanas, ar dvasia, be abejonės, susipainiosime.

Dažniausia mokyti vaiṣṇavai priremia filosofus māyāvādžius prie sienos, nes māyāvādžiai nesugeba paaiškinti gyvų esybių nelaisvės priežasties. Jie pasako: „Tai įvyksta dėl neišmanymo“, bet nesugeba paaiškinti, kaip gyvosios esybės gali skendėti neišmanyme, jeigu jos yra aukščiausios. Tikroji priežastis ta, kad gyvos esybės, nors savo kokybe ir prilygsta Aukščiausiajam, yra ne be galo didelės, o be galo mažos. Jeigu jos būtų be galo didelės, neišmanymas jų negalėtų pasiglemžti. Gyva esybė be galo maža, todėl ją ir gaubia žemesnioji energija. Kai māyāvādžiai mėgina aiškinti, kaip begalinę visumą apėmė neišmanymas, štai tada ir iškyla jų pačių kvailumas bei neišmanymas. Pastangos įrodyti, kad begalinę visumą yra užbūrę neišmanymo kerai – tai nusikaltimas.

Nors Śaṅkara stengėsi paslėpti Aukščiausią Viešpatį savo māyāvādī filosofija, iš tiesų jis tik vykdė Aukščiausio Viešpaties liepimą. Reikia suprasti, kad jo mokymas buvo laiko nulemta būtinybė, o ne amžina tiesa. Vedānta-sūtra jau nuo pat pradžių pripažįsta skirtumą tarp energijos ir jos šaltinio. Pirmasis Vedānta-sūtros aforizmas (janmādy asya) kuo aiškiausiai teigia, kad Aukščiausia Absoliuti Tiesa yra visų ekspansijų pradžia, arba šaltinis. Taigi emanacijos yra Aukščiausiojo energija, o Pats Aukščiausiasis – energijos šaltinis. Śaṅkara neteisingai įrodinėjo, esą jei pripažįstame, kad energijos transformuojasi, Aukščiausia Absoliuti Tiesa negali likti nepakitus. Deja, ši teorija neteisinga. Nors Aukščiausia Absoliuti Tiesa nuolatos skleidžia neišsenkamas energijas, Ji visad išlieka ta pati. Ir tai, kad Aukščiausia Absoliuti Tiesa skleidžia neišsenkamas energijas, neturi Jai jokios įtakos. Taigi Śaṅkarācārya, kurdamas iliuzijos teoriją, pagrindė ją neteisingomis prielaidomis.

Šį klausimą puikiai išnagrinėjo Rāmānujācārya: „Jei įrodinėjate, kad prieš sukuriant materialų pasaulį egzistavo tiktai viena Absoliuti Tiesa, kaip iš Jos galėjo atsirasti gyvos esybės? Jei Absoliuti Tiesa buvo viena, kaip Ji galėjo pagimdyti ar paskleisti be galo mažas gyvas esybes?“ Atsakydamos į šį klausimą, Vedos teigia, kad viskas kyla iš Absoliučios Tiesos, viskas palaikoma Absoliučios Tiesos ir po sunaikinimo viskas į Ją sugrįžta. Šis teiginys rodo, kad išsivadavusios gyvosios esybės įžengia į aukščiausiąją būtį, ir jų pirminė konstitucinė padėtis nepakinta.

Visada reikia atminti, kad ir Aukščiausias Viešpats, ir be galo mažos gyvos esybės turi kuriamąją galią. Šios galios gyva esybė nepraranda net ir tada, kai mirus materialiam jos kūnui, ji išsivaduoja ir įeina į Aukščiausiąjį. Pasiekus išsivadavimo pakopą, kuriamoji galia ir pradeda normaliai reikštis. Jei gyva esybė veikia net sąlygota materijos, kaip ji gali liautis veikti išsivadavusi? Į išsivadavimo būvį gyva esybė pereina tarsi įskrendantis į medį paukštis, įžengiantis į mišką žvėris ar pakylantis į dangų lėktuvas. Nė vienu šių atvejų identitetas neprarandamas.

Aiškindamas pirmąjį Vedānta-sūtros aforizmą, Śaṅkara įžūliai mėgino įrodyti, kad Brahmanas, arba Aukščiausia Absoliuti Tiesa – beasmenis. Griebdamasis gudrybių, teoriją apie antrinį produktą jis stengiasi pakeisti transformacijos teorija. Aukščiausia Absoliuti Tiesa nekintama. Tiesiog Jos nesuvokiamų galių veikimas lemia antrinių produktų atsiradimą. Kitaip sakant, Aukščiausia Tiesa sukuria reliatyvias tiesas. Kai iš rąsto padaroma kėdė, sakoma, kad buvo pagamintas antrinis produktas.Aukščiausia Absoliuti Tiesa, Brahmanas, nekinta, o antriniai produktai, su kuriais mes susiduriame – gyvos esybės ar kosmoso reiškinija jau yra transformacija, arba Aukščiausiojo sukurti produktai. Taip pienas virsta jogurtu. Taigi, paanalizavus gyvas esybes kosmoso reiškinijoje, paaiškėja, kad jos nesiskiria nuo pirmapradės Absoliučios Tiesos, tačiau Vedų raštija suteikia žinių, kad Absoliuti Tiesa turi daugybę energijų ir kad gyvosios esybės bei kosmoso reiškinija tėra Jo energijų demonstracija. Energijos neatsiejamos nuo energijos šaltinio, todėl gyva esybė ir kosmoso reiškinija yra neatsiejamos tiesos – Absoliučios Tiesos dalis. Šią išvadą apie Absoliučios Tiesos ir reliatyvių tiesų ryšį turėtų pripažinti kiekvienas sveiko proto žmogus.

Aukščiausia Absoliuti Tiesa turi nesuvokiamą galią, kuri suteikė išraišką kosmosui. Kitaip sakant, Aukščiausia Absoliuti Tiesa – pirminė medžiaga, o gyva esybė ir kosmoso reiškinija – antriniai produktai. Taittirīya Upaniṣad aiškiai sako: yato vā imāni bhūtāni jāyante – „Absoliuti Tiesa – pirmapradis visų sudėtinių dalių šaltinis, o šis materialus pasaulis ir gyvos esybės – tų sudėtinių dalių kūriniai.“

Nenuovokūs žmonės, kurie nepajėgia perprasti antrinių produktų doktrinos, nesuvokia, kaip kosmoso reiškinija ir gyva esybė sudaro su Absoliučia Tiesa vienovę ir tuo pat metu skirtybę. To nesuvokiant, iš baimės daroma išvada, kad kosmoso reiškinija ir gyva esybė nerealūs. Śaṅkarācārya pateikia virvės, klaidingai palaikytos gyvate, o kartais ir austrės kiaukuto, klaidingai palaikomo auksu, pavyzdžius, tačiau tie argumentai, be abejonės, yra tik būdas apgauti. Kaip užsimena Māṇḍūkya Upaniṣad, virvės ir gyvatės, austrės ir aukso pavyzdžiai turi savo taikymo atvejus, ir juos reikia suprasti taip. Pagal savo pirminę konstitucinę padėtį gyva esybė yra gryna dvasia. Kai žmogus sutapatina save su materialiu kūnu, galima sakyti, jis virvę klaidingai laiko gyvate, o austrės kiaukutą – auksu. Transformacijos doktrina priimtina tik tuo atveju, kai vienas daiktas klaidingai laikomas kitu. Iš tiesų kūnas nėra gyva esybė, tačiau transformacijos doktrina laiko kūną gyva esybe. Iš tikrųjų visos sąlygotos sielos šia transformacijos idėja yra užsikrėtusios.

Sąlygotas gyvos esybės būvis yra jos liga. Gyva esybė ir pirminė kosmoso reiškinijos priežastis jau iš pat pradžių egzistuoja už transformacijos būvio ribų. Tačiau kai žmogus užmiršta apie nesuvokiamų Aukščiausio Viešpaties energijų egzistavimą, jį apninka klaidingos mintys ir argumentai. Daug tai patvirtinančių pavyzdžių rasime net materialiame pasaulyje. Saulė nuo neatmenamų laikų išspinduliavo galybę energijos ir sukūrė daugybę antrinių produktų, tačiau jos temperatūra nepakito. Jei net materialus produktas – saulė – gali išlaikyti pirminę temperatūrą ir tuo pat metu sukurti tokią daugybę antrinių produktų, nejaugi Aukščiausiai Absoliučiai Tiesai sunku išlikti nepakitusiai ir tuo pat metu Savo nesuvokiama energija sukurti daugybę antrinių produktų? Todėl Aukščiausios Absoliučios Tiesos atveju apie transformaciją negali būti nė kalbos.

Vedų raštijoje minimas materialus produktas, vadinamas „filosofiniu akmeniu“, kuriuo pakanka paliesti geležį, ir ji virsta auksu. Filosofinis akmuo gali sukurti neribotą kiekį aukso, pats išlikdamas koks buvęs. Tiktai apimtas neišmanymo žmogus gali sutikti su māyāvādžių išvada, kad kosmoso reiškinija ir gyvosios esybės nerealios arba iliuzinės. Nė vienas sveiko proto žmogus nesakys, kad Aukščiausiai Absoliučiai Tiesai, kuri absoliuti visais atžvilgiais, būdingas neišmanymas ir iliuzija. Ji nepatiria transformacijos, nėra apimta nei neišmanymo, nei iliuzijos. Aukščiausias Brahmanas – transcendentinis ir visiškai skirtingas nuo to, ką mes galime materialiai įsivaizduoti. Aukščiausia Absoliuti Tiesa pasižymi visomis, kokios tik gali būti, nesuvokiamomis energijomis. Śvetāśvatara Upaniṣad teigia, kad Aukščiausias Dievo Asmuo kupinas nesuvokiamų energijų, kurių be Jo neturi niekas kitas.

Neteisingai supratus nesuvokiamas Aukščiausiojo energijas, daroma klaidinga išvada, kad Aukščiausia Absoliuti Tiesa yra beasmenė. Prie tos klaidingos išvados gyva būtybė prieina paūmėjus jos ligai. Śrīmad- Bhāgavatam taip pat kalba apie tai, kad aukščiausioji ātmā, Viešpats, turi nesuskaičiuojamą daugybę nesuvokiamų galių (sb 3.33.3). Tai, kad aukščiausioji dvasia pasižymi didele nesuvokiamų energijų įvairove, teigia ir Brahma-sūtra. Nereikėtų manyti, kad Absoliuti Tiesa turi nors menkiausią neišmanymo žymę. Neišmanymas ir žinojimas – tai šio dualizmo pasaulio kategorijos, tuo tarpu Absoliutui dualizmas svetimas. Manyti, kad Absoliutą gaubia neišmanymas – visiška kvailystė. Jei Absoliučią Tiesą vienaip ar kitaip gaubia neišmanymas, argi galima Ją vadinti Absoliutu? Vienintelis teisingas būdas išspręsti dualizmo klausimą – suvokti, kad Absoliutas nesuvokiamas, nes dualizmą gimdo nesuvokiamos Absoliuto energijos. Dėl Savo nesuvokiamų energijų, Aukščiausia Absoliuti Tiesa nekisdama sukuria šią kosmoso reiškiniją ir visas jos gyvas esybes, taip kaip filosofinis akmuo sukuria neribotą kiekį aukso, pats likdamas nepakitęs. Absoliuti Tiesa valdo nesuvokiamas energijas, todėl su materialia neišmanymo kokybe Ji negali turėti nieko bendra. Reali įvairovė, kuri egzistuoja Absoliučioje Tiesoje, yra Jo nesuvokiamų energijų padarinys. Galime drąsiai daryti išvadą, kad kosmoso reiškinija yra ne kas kita, kaip antrinis Jo nesuvokiamų energijų produktas. Pripažinę Aukščiausio Viešpaties nesuvokiamų energijų egzistavimą, įsitikinsime, kad dualizmas apskritai neegzistuoja. Aukščiausio Viešpaties energijos ekspansija tikra, kaip ir Pats Aukščiausias Viešpats. O dėl aukščiausios energijos manifestacijos, tai apie jos transformavimąsi negali būti nė kalbos. Šiuo atveju tinka toks pavyzdys: nors filosofinis akmuo duoda neribotą kiekį aukso, jis išlieka toks, kaip buvęs. Todėl mums ir tenka išgirsti kai kuriuos išminčius sakant, kad Aukščiausiasis yra kosmoso reiškinijos pirminė medžiaga arba priežastis.

Virvės ir gyvatės pavyzdys nėra jau toks nevykęs. Jei virvę palaikome gyvate, vadinasi, mums jau teko matyti gyvatę. Antraip, kaipgi galėtume ją palaikyti gyvate? Taigi gyvatės idėja nėra klaidinga ar nereali. Neteisingas ar nerealus yra vieno objekto pakeitimas kitu. Esame neišmanėliai, jei virvę klaidingai laikome gyvate. Tačiau pati gyvatės idėja nėra kažkoks neišmanymas. Kai miražą dykumoje palaikome vandeniu, tai nereiškia, kad vanduo – nereali savoka. Vanduo – realija, tačiau klaidinga būtų manyti, kad dykumoje yra vandens.

Taigi, priešingai Śaṅkarācāryos tvirtinimams, kosmoso reiškinija nėra iliuzinė. Iš tiesų joje nėra nieko iliuzinio. Tik per savo neišmanymą māyāvādžiai teigia, kad šis pasaulis iliuzinis. Pasak vaiṣṇavų filosofijos, kosmoso reiškinija yra Aukščiausio Viešpaties nesuvokiamų energijų antrinis produktas.

Svarbiausias Vedų žodis, praṇava oṁkāra – tai Aukščiausio Viešpaties garsinė reprezentacija. Todėl oṁkāra laikytinas aukščiausiu garsu. Tačiau Śaṅkarācārya neteisingai skelbė, kad aukščiausi garsai – tai žodžiai tat tvam asi. Oṁkāra – visų Aukščiausio Viešpaties energijų sankaupa. Śaṅkara klysta, teigdamas, esą žodžiai tat tvam asi – tai aukščiausi Vedų garsai, nes tat tvam asi tėra antraeilės reikšmės žodžiai. Jie tik iš dalies atstovauja Absoliučiai Tiesai. Apie oṁkāros svarbą Viešpats kalba daugelyje Bhagavad-gītos vietų (bg 8.13, 9.17, 17.24). Apie oṁkāros svarbą kalba ir Atharva Veda bei Māṇḍūkya Upaniṣad. Savo kūrinyje Bhagavat- sandarbha Śrīla Jīva Gosvāmī sako: „Oṁkāra – pati slaptingiausia Aukščiausio Viešpaties garsinė reprezentacija.“ Garsinė reprezentacija ar Aukščiausio Viešpaties vardas yra tas pat, kas ir Patsai Aukščiausias Viešpats. Tariant oṁkārą ar Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, galima atsikratyti materialaus pasaulio nešvarybių. Šie transcendentiniai garso virpesiai išvaduoja sąlygotą sielą, todėl jie vadinasi tāra, išvaduotojai.

Aukščiausio Viešpaties garso virpesiai tapatūs Pačiam Aukščiausiam Viešpačiui. Tai faktas. Nārada-pañcarātra liudija:

vyaktaṁ hi bhagavān eva
sākṣān-nārāyaṇaḥ svayam
aṣṭākṣara-svarūpeṇa
mukheṣu parivartate

„Kai sąlygota siela taria transcendentinius garsus, Aukščiausias Viešpats esti ant jos liežuvio.“ Māṇḍūkya Upaniṣad sako, kad kartojant oṁkārą, visa tai, kas atrodo materialu, tampa visiškai dvasiška. Dvasiniame pasaulyje arba dvasiniame matyme nėra nieko, išskyrus oṁkārą, t.y. ten egzistuoja tik om ir nieko daugiau. Deja, Śaṅkara, vadovaudamasis savo užgaidomis, atmetė svarbiausią žodį – oṁkārą, ir Vedų aukščiausiais garsais pripažino žodžius tat tvam asi. Teikdamas pirmenybę šiems antraeiliams žodžiams, ir nustumdamas į šalį svarbiausius garso virpesius, jis atsisakė tiesioginės šventraščių traktuotės savo netiesioginės interpretacijos naudai.

Išgalvojęs netiesioginę interpretaciją ir atmetęs tiesioginę, Śrīpāda Śaṅkarācārya įžūliai užtemdė Puruṣa-vedānta-sūtroje aprašytą Kṛṣṇos sąmonę. Kol Vedānta-sūtros teiginių nepripažinsime nereikalaujančiais įrodymų, studijuoti Vedānta-sūtrą nėra jokios prasmės. Interpretuodami Vedānta-sūtros posmus taip, kaip mums šauna į galvą, darome didžiulę žalą įrodymų nereikalingoms Vedoms.

O dėl oṁkāra praṇavos, tai šie žodžiai laikomi Aukščiausio Dievo Asmens garso inkarnacija. Ta prasme, oṁkāra yra amžinas, ribų neturintis, transcendentinis, aukščiausias ir nesunaikinamas garsas. Jis (oṁkāra) – pradžia, vidurys ir pabaiga, ir tuo pat metu bepradis. Taip suvokdami oṁkārą, tapsime nemirtingi. Todėl būtina žinoti, kad oṁkāra yra reprezentacija Aukščiausiojo, kuris glūdi visų širdyse. Kas suvokė, jog oṁkāra ir Viṣṇu – viena ir tas pat, kad oṁkāra apima viską, tas niekad nesielvartauja materialiame pasaulyje ir nustoja buvęs śūdra.

Jis (oṁkāra) neturi materialaus pavidalo. Jis pasklidęs be galo ir Jo pavidalui nėra ribų. Pažinę oṁkārą, mes išsivaduojame iš materialaus pasaulio dualizmo ir įgyjame absoliutų žinojimą. Todėl oṁkāra – palankiausia Aukščiausio Viešpaties reprezentacija. Taip oṁkārą aprašo Māṇḍūkya Upaniṣad. Nevalia kvailai interpretuoti Upaniṣadų aprašymų, teigiant, neva Aukščiausias Dievo Asmuo „negali“ ateiti į šį materialų pasaulį Savo asmenišku pavidalu ir todėl siunčia Savo garsinę reprezentaciją (oṁkārą). Tokios klaidingos interpretacijos pagimdo nuomones, kad ir oṁkāra imamas laikyti kažkuo materialiu, taigi neteisingai suprantamas ir garbinamas tiesiog kaip Viešpaties ženklas ar simbolis. Bet iš tikrųjų oṁkāra niekuo nenusileidžia jokiai kitai Aukščiausio Viešpaties inkarnacijai.

Viešpats turi nesuskaičiuojamą daugybę inkarnacijų, ir oṁkāra – viena jų. Bhagavad-gītoje Kṛṣṇa sako: „Iš garsų Aš – garsas om“ (bg 9.17). Tai reiškia, kad oṁkāra nesiskiria nuo Kṛṣṇos. Tačiau impersonalistai daugiau reikšmės teikia oṁkārai, o ne Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai, nors, iš esmės, bet kuri inkarnacija atstovauja Aukščiausiam Viešpačiui ir nuo Jo Paties nesiskiria. Tokia inkarnacija ar reprezentacija dvasine prasme prilygsta Aukščiausiam Viešpačiui. Todėl oṁkāra yra pirminė visų Vedų reprezentacija. Vedų mantros ir himnai transcendentinę prasmę įgauna dėl to, kad prasideda skiemeniu om. Vaiṣṇavai oṁkārą aiškina taip: raidė O nurodo Aukščiausią Dievo Asmenį, Kṛṣṇą, U – amžinąją Kṛṣṇos sutuoktinę Śrīmatī Rādhārāṇī, o raidė M – amžinąjį Aukščiausio Viešpaties tarną, gyvąją esybę. Śaṅkara oṁkārai neteikė tokios svarbos. Tačiau apie Jo svarbą daugelyje vietų kalba Vedos, Rāmāyaṇa, Purāṇos ir Mahābhārata. Šitaip skelbiama Aukščiausiojo Viešpaties, Aukščiausio Dievo Asmens, šlovė.