Bg. 9.34

KOMENTARAS: Posmas akivaizdžiai parodo, kad vienintelė priemonė, leidžianti ištrūkti iš nešvaraus materialaus pasaulio gniaužtų, yra Kṛṣṇos sąmonė. Kartais nesąžiningi komentatoriai iškraipo esmę to, kas čia aiškiai pasakyta: visą pasiaukojimo tarnystę reikia paskirti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui – Kṛṣṇai. Deja, skaitytojų dėmesys nukreipiamas į nereikšmingus dalykus. Nesąžiningi komentatoriai nežino, kad tarp Kṛṣṇos ir Jo proto nėra jokio skirtumo. Krsna nėra paprastas žmogus, Jis – Absoliuti Tiesa. Jo kūnas, protas ir Jis Pats sudaro absoliučią vienybę. Bhaktisiddhānta Sarasvatis Gosvāmis savo „Caitanya-caritāmṛtos“ (Ādi-līlā, penkto skyriaus, 41–48 posmai) komentaruose, pavadintuose „Anubhāṣya“, cituoja „Kūrma Purāṇą“: deha-dehi-vibhedo ‘yaṁ neśvare vidyate kvacit. Tai reiškia, kad Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa – vienalytis, Jis Pats nesiskiria nuo Savo kūno. Tačiau minėti komentatoriai, nesuprasdami Kṛṣṇos mokslo, Kṛṣṇą dangsto nuo skaitytojo, atskiria Jo asmenybę nuo Jo proto ir kūno. Nors tai yra pats tikriausias Krṣṇos mokslo neišmanymas, vis dėlto, kai kurie žmonės, apgaudinėdami kitus, iš to pelnosi.

Yra demoniškų žmonių, kurie mąsto apie Kṛṣṇą, bet su neapykanta. Toks buvo karalius Kaṁsa, Kṛṣṇos dėdė. Jis irgi nuolat mąstė apie Kṛṣṇą, tačiau matė Jame savo priešą. Jis visada su nerimu laukė, kada Kṛṣṇa ateis jo nužudyti. Toks mąstymo būdas mūsų neišgelbės. Apie Kṛṣṇą reikia galvoti su pasiaukojimu ir meile. Tai ir yra bhakti. Reikia nuolat gilinti savo žinias apie Kṛṣṇą. Kaip teisingai tai daryti? Jų turime semtis iš bona fide dvasinio mokytojo. Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir mes keletą kartų aiškinome, kad Jo kūnas nėra materialus, Jo kūnas – amžinas, palaimingas žinojimas. Taip kalbant apie Kṛṣṇą galima tapti bhaktu. Kitoks Kṛṣṇos suvokimas, gautas iš neteisingo šaltinio, visada bus bevaisis.

Taigi savo mintis reikia nukreipti į amžiną, pirminį Kṛṣṇos pavidalą. Reikia garbinti Kṛṣṇą širdim, pilna tikėjimo, kad Jis yra Aukščiausiasis. Indijoje yra šimtai tūkstančių šventyklų, kuriose garbinamas Kṛṣṇa ir kur praktikuojama pasiaukojimo tarnystė. Praktikuojantys lenkiasi Kṛṣṇai. Žmogus turi lenkti galvą prieš Dievybę ir aukoti Jai viską: savo protą, kūną, veiksmus. Tai leidžia niekur kitur nenukrypstant visiškai pasinerti į Kṛṣṇą ir padeda persikelti į Kṛṣṇaloką. Nedera leistis klaidinamam nesąžiningų komentatorių. Reikia atlikti devynių veiklos formų pasiaukojimo tarnystę, o jos pradžia yra klausymasis apie Kṛṣṇą ir Jo šlovinimas. Tyra pasiaukojimo tarnystė – aukščiausias žmonių visuomenės pasiekimas.

Septintas ir aštuntas „Bhagavad-gītos“ skyriai aiškino apie tyrą pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui, neturinčią jokių spekuliatyvaus žinojimo, mistinės yogos ir karminės veiklos priemaišų. Tuos, kurie nėra skaisčios dvasios, gali vilioti įvairūs Viešpaties aspektai: beasmenis brahmajyoti ir lokalizuota Paramātmā, tačiau tyras bhaktas tarnauja tik Aukščiausiajam Viešpačiui.

Vienoje nuostabioje poemoje apie Kṛṣṇą parašyta, kad žmogus, garbinantis pusdievius, yra didžiausias neišmanėlis, kuriam niekada nelemta pelnyti aukščiausios dovanos – Kṛṣṇos. Pradžioje bhaktas gali ir neišlaikyti reikiamo lygio, bet vis dėlto jį reikia laikyti pranašesniu už visus filosofus bei yogus. Žmogų, nuolat praktikuojantį Kṛṣṇos sąmonę, dera laikyti tobulu ir šventu. Jo atsitiktiniai ir nedori poelgiai taps vis retesni, ir, be abejo, jis greitai pasieks visišką tobulumą. Tyras bhaktas negali pulti, nes Pats Aukščiausiasis Dievas asmeniškai rūpinasi Savo tyrais bhaktais. Todėl išmintingam žmogui derėtų stoti į Kṛṣṇos sąmonės kelią ir laimingai gyventi materialiame pasaulyje. Galų gale jis pelnys aukščiausią dovaną – Kṛṣṇą.