Bg. 9.30

KOMENTARAS: Žodžiui su-durācāraḥ, kuris vartojamas posme, tenka didelė reikšmė, todėl turime teisingai jį suprasti. Kol gyvoji esybė yra sąlygota, ji atlieka dvejopus veiksmus: vieni jos veiksmai sąlygoti, kiti – atitinkantys jos prigimtinį būvį. O dėl rūpinimosi kūnu ir visuomenės bei valstybės įstatymų laikymosi, tai, suprantama, net ir bhaktai turi pareigų, kurias lemia sąlygotas gyvenimas, ir tos pareigos vadinasi sąlygota veikla. Tuo tarpu veikla, kai gyvoji esybė visiškai suvokia savo dvasišką prigimtį ir praktikuoja Kṛṣṇos sąmonę, atlieka Viešpačiui skirtą pasiaukojimo tarnystę, yra transcendentinė. Tokia prigimtinį būvį atitinkanti veikla vadinama specialiu terminu – pasiaukojimo tarnystė. Sąlygotame būvyje pasiaukojimo tarnystė ir sąlygota veikla, susijusi su kūno reikmių patenkinimu, gali būti atliekamos lygiagrečiai, bet nutinka ir taip, kad jos kertasi. Bhaktas kiek įmanydamas elgiasi atidžiai ir stengiasi nedaryti to, kas pakenktų jo Kṛṣṇos sąmonei. Jis žino, kad jo veiksmai tobuli tiek, kiek sparčiai įsisavinama Kṛṣṇos sąmonė. Tačiau kartais galima pastebėti, kad Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus padaro tai, kas socialiai ar politiškai gali būti suprasta kaip kažkas smerktina. Toks laikinas suklupimas nepašalina galimybės tobulėti. Jeigu patyręs nuopuolį žmogus visa širdimi atsideda transcendentiškai tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, – teigiama „Śrīmad-Bhāgavatam“, – širdyje esantis Viešpats apvalo jį ir atleidžia bjaurų poelgį. Užsiteršimas materija yra toks stiprus, kad įvilioja į pinkles net su atsidėjimu Viešpačiui tarnaujantį yogą. Bet Kṛṣṇos sąmonė tokia galinga, kad jis netrukus pakyla iš atsitiktinio nuopuolio. Todėl pasiaukojimo tarnystę visada lydi sėkmė. Nevalia niekinti bhaktą, atsitiktinai išklydusį iš teisingo kelio, nes kitas posmas aiškina, kad bhaktui visa esybe pasinėrus į Kṛṣṇos sąmonę, nuopuoliai daugiau nepasikartos.

Taigi Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus, ryžtingai kartojančio Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Ḥare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, padėtis turi būti laikoma transcendentine, net jeigu jis netyčia ar dėl kokios nesėkmės patyrė nuopuolį. Ypač išraiškingi žodžiai sādhur eva – „jis yra šventas“. Jie perspėja nebhaktus nesišaipyti iš bhakto dėl jo atsitiktinio nuopuolio – net jei jis atsitiktinai puolė, jį reikia laikyti šventu. Dar išraiškingesnis žodis mantavyaḥ. Kas nevykdo šios nuostatos ir pašiepia bhaktą dėl atsitiktinio nuopuolio, nesilaiko Aukščiausiojo Viešpaties įsakymo. Vienintelė būtina bhaktui savybė – būti atkakliam ir atlikti vien tiktai pasiaukojimo tarnystę.

„Nṛsiṁha Pūraṇoje“ teigiama:

Jei su visišku pasiaukojimu Viešpačiui tarnaujantis žmogus bjauriai pasielgia, jo poelgius derėtų vertinti kaip dėmes mėnulyje, primenančias triušio siluetą. Tos dėmės netrukdo sklisti mėnesienai – tokia pacituoto posmo prasmė. Panašiai yra, kai bhaktas atsitiktinai išklysta iš šventųjų kelio – tai nedaro jo atstumtuoju.

Kita vertus, klaidinga būtų manyti, kad atlikdamas transcendentinę pasiaukojimo tarnystę bhaktas turi teisę bjauriai elgtis. Posmas kalba tik apie atsitiktinumą, kurį lemia labai stiprūs materialūs ryšiai. Stodamas į pasiaukojimo tarnystės kelią žmogus tarsi skelbia karą iliuzinei energijai. Kol dar nepakanka jėgų kautis su iliuzine energija, galimi atsitiktiniai nuopoliai. Tačiau kai jėgų užtenka, daugiau nebesuklumpama, kaip jau buvo anksčiau aiškinta. Nevalia, prisidengiant šiuo posmu, krėsti kvailystes ir laikyti save bhaktu. Jei pasiaukojimo tarnystė netaiso tavo būdo, vadinasi nesi pažengęs bhaktas.