Bg 8.28

vedeṣu yajñeṣu tapaḥsu caiva
dāneṣu yat puṇya-phalaṁ pradiṣṭam
atyeti tat sarvam idaṁ viditvā
yogī paraṁ sthānam upaiti cādyam
Synonyms: 
vedeṣu — studijuojant Vedas; yajñeṣu — yajña, atnašaujant aukas; tapaḥsu — atliekant įvairias askezes; ca — taip pat; eva — tikrai; dāneṣu — teikiant labdarą; yat — tai, kas; puṇya-phalam — kaip doringų darbų rezultatas; pradiṣṭam — nurodyta; atyeti — pranoksta; tat sarvam — visa tai; idam — tai; viditvā — žinodamas; yogī — bhaktas; param — aukščiausią; sthānam — buveinę; upaiti — pasiekia; ca — taip pat; ādyam — pirminę.
Translation: 
Kas stoja į pasiaukojimo tarnystės kelią, nepraranda rezultatų, kurie gaunami studijuojant Vedas, atnašaujant aukas, atliekant askezes, teikiant labdarą ar užsiimant filosofine bei karmine veikla. Vien tiktai su pasiaukojimu tarnaudamas, jis pasiekia viską, ką teikia šie keliai ir galiausiai eina į aukščiausią amžinąją buveinę.
Purport: 

KOMENTARAS: Posmas susumuoja septintą ir aštuntą skyrius, daugiausia dėmesio skyrusius Kṛṣṇos sąmonei ir pasiaukojimo tarnystei. Reikia studijuoti Vedas, vadovaujant dvasiniam mokytojui, ir jo globojamam atlikti daugelį askezių. Brahmacāris gyvena savo dvasinio mokytojo namuose, jam tarnauja, taip pat į kiekvienas duris beldžiasi išmaldos ir surinktas aukas parneša dvasiniam mokytojui. Valgo jis tik dvasiniam mokytojui leidus, o tą dieną, kai mokytojas nepakviečia jo valgiui, mokinys pasninkauja. Štai keletas Vedose nurodytų principų, kurių laikosi brahmacāris.

Mokytojo padedamas mokinys tam tikrą laikotarpį, bent jau nuo penkerių iki dvidešimties metų amžiaus, studijuoja Vedas ir turi visas sąlygas tapti idealaus būdo žmogumi. Vedų studijos skirtos ne tam, kad užauginti kabinetinius mąstytojus, bet charakteriui formuoti. Baigus šiuos mokslus brahmacāriui leidžiama vesti ir pradėti šeimos žmogaus gyvenimą. Būdamas šeimos žmogumi, jis turi atnašauti daug aukų, kad dar daugiau prašviesėtų. Jis taip pat privalo teikti labdarą atsižvelgdamas į vietos sąlygas, laiką ir prašantįjį, skirdamas, kokia labdara priklauso „Bhagavad-gītoje“ aprašytoms dorybės, kokia – aistros, o kokia – neišmanymo guṇoms. Vėliau, atsisakęs šeimos žmogaus gyvenimo ir davęs vānaprasthos įžadus, jis atlieka rūsčias askezes – gyvena miškuose, dėvi medžio žievės apdarą, nesiskuta etc. Vykdydamas brahmacāriams, šeimos žmonėms, vānaprasthoms ir pagaliau sannyāsiams skirtus nurodymus žmogus galiausiai pasiekia gyvenimo tobulumo pakopą. Kai kas pasikelia į dangaus karalystes, o ten dar labiau patobulėję išsivaduoja, t.y. patenka į dvasinį dangų: arba į beasmenį brahmajyoti, arba į Vaikunṭhos planetas, arba į Kṛṣṇaloką. Toks Vedų raštų nubrėžtas kelias.

O štai Kṛṣṇos sąmonė patraukli tuo, kad atliekant pasiaukojimo tarnystę, vienu šuoliu galima iškilti aukščiau ritualų, kurių laikosi skirtingų varṇų ir āśramų atstovai.

Žodžiai idam viditvā pažymi tai, kad būtina suvokti Śrī Kṛṣṇos pamokymus, pateiktus šiame ir septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuose. Reikia stengtis jas suprasti ne per akademines studijas ar spekuliatyvius samprotavimus, bet jų klausantis bhaktų draugijoje. Skyriai nuo šešto iki dvylikto – tai „Bhagavat-gītos“ esmė. Pirmieji ir paskutiniai šeši skyriai tarsi saugo iš abiejų pusių šešis vidurinius, kuriems Viešpats teikia ypatingą dėmesį. Jei žmogui nusišypso laimė bhaktų draugijoje suvokti „Bhagavad-gītą“, o ypač šiuos šešis vidurinius skyrius, tai jo gyvenimas vertas tokių pagyrimų, kurie toli pranoksta šlovę, užsitarnaujamą askezėmis, aukomis, labdara, samprotavimais etc. – mat visus rezultatus, kurie pasiekiami šia veikla, iš karto dovanoja Kṛṣṇos sąmonė.

Kas nors kiek tiki „Bhagavad-gīta“, turi jos mokytis iš bhakto, nes ketvirto skyriaus pradžioje aiškiai sakoma, kad perprasti „Bhagavad-gītą“ gali tik bhaktai – niekas kitas teisingai nesupras jos keliamo tikslo. Todėl „Bhagavad-gītos“ reikia mokytis iš Kṛṣṇos bhakto, o ne iš spekuliatyvių mąstytojų. Toks yra tikėjimo požymis. Žmogus iš tiesų pradeda studijuoti „Bhagavad-gītą“ ir ją suvokti, kai jis siekia bendrauti su bhaktu. Bendraujant su bhaktu ir tobulėjant, įsitraukiama į pasiaukojimo tarnystę, kuri išsklaido visas abejones dėl Kṛṣṇos, ar Dievo, dėl Kṛṣṇos veiklos, Jo pavidalo, pramogų, vardo ir kitų ypatybių. Kai abejonių visiškai nelieka, imama giliau studijuoti „Bhagavad-gītą“. Tai suteikia malonumą ir pasiekiamas nuolatinis Kṛṣṇos sąmonės būvis. Pasiekus aukštą dvasinį lygį, karštai pamilstamas Kṛṣṇa. Aukščiausia gyvenimo tobulumo pakopa suteikia bhaktui galimybę persikelti į Kṛṣṇos buveinę dvasiniame danguje – Goloka Vṛndāvaną, kur bhaktas patiria amžiną laimę.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti aštuntąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Aukščiausiojo pasiekimas“.