Bg. 4.29
Tekstas
prāṇe ’pānaṁ tathāpare
prāṇāpāna-gatī ruddhvā
prāṇāyāma-parāyaṇāḥ
apare niyatāhārāḥ
prāṇān prāṇeṣu juhvati
Synonyms
apāne — srūvančiame žemyn ore; juhvati — aukoja; prāṇam — orą, srūvantį į išorę; prāṇe — ore, srūvančiame į išorę; apānam — orą, srūvantį žemyn; tathā — taip pat; apare — kiti; prāṇa — oro, srūvančio į išorę; apāna — ir oro, srūvančio žemyn; gatī — judėjimą; ruddhvā — sustabdydami; prāṇa- āyāma — į transą, sukeltą sulaikius kvėpavimą; parāyaṇāḥ — linkę; apare — kiti; niyata — suvaldę; āhārāḥ — valgymą; prāṇān — išeinantį orą; prāṇeṣu — išeinančiam orui; juhvati — aukoja.
Translation
Purport
KOMENTARAS: Ši yogos sistema skirta kvėpavimo procesui valdyti ir vadinama prāṇāyāma; nuo seno ji buvo praktikuojama haṭha-yogos sistemoje įvairiomis sėdėjimo pozomis. Tokie metodai rekomenduojami kaip priemonė kontroliuoti jusles ir dvasiškai tobulėti. Pagal šį metodą, orus suvaldome taip, kad juos galima būtų nukreipti priešinga kryptimi. Apānos oras leidžiasi žemyn, o prāṇos oras kyla aukštyn. Prāṇāyāma-yogas atlieka priešpriešinį kvėpavimą tol, kol oro srovės neutralizuoja viena kitą, t.y. pasiekia pūraką – pusiausvyrą. Iškvėpiamo oro aukojimas įkvėpiamam vadinasi recaka. Būsena, kada abi oro srovės visiškai sustoja, vadinasi kumbhaka-yoga. Kumbhaka-yogos praktika prailgina gyvenimą, tuo padėdama siekiant dvasinio pažinimo. Išmintingas yogas nori pasiekti tobulumą per vieną gyvenimą, nelaukdamas kito, o praktikuodamas kumbhaka- yogą jis žymiai prailgina gyvenimą. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus, nuolat su transcendentine meile tarnaujančio Viešpačiui, juslės paklūsta jam savaime. Jo juslės visada tarnauja Kṛṣṇai, tad neturi progos nukrypti į kitą objektą. Todėl natūralu, kad gyvenimui pasibaigus jis pakyla į transcendentinę plotmę, Viešpaties Kṛṣṇos pasaulį; todėl jis ir nesistengia prailginti savo amžiaus. „Bhagavad-gītoje“ (14.26) tvirtinama, kad jis iš karto pakyla iki išsivadavimo lygio:
bhakti-yogena sevate
sa guṇān samatītyaitān
brahma-bhūyāya kalpate
„Kas besąlygiškai pasiaukojęs tarnauja Viešpačiui, tas iškyla aukščiau materialios gamtos guṇų ir iš karto pasiekia dvasinį lygį.“ Jau pirmieji Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus žingsniai yra transcendentiniai, ir jis visada yra transcendentinės sąmonės. Todėl jam neegzistuoja galimybė nupulti, ir galų gale jis tikrai patenka į Viešpaties buveinę. Maisto poreikis sumažėja savaime, kai valgomas tik kṛṣṇa-prasādam – maistas, kuris pirmiausiai paaukojamas Viešpačiui. Valgio ribojimas padeda suvaldyti jusles. O nesuvaldžius juslių, neįmanoma ištrūkti iš materijos pinklių.