Bg. 16.16

KOMENTARAS: Demoniško žmogaus noras kaupti pinigus neturi ribų. Kaupimui nėra galo. Demonas temąsto apie sukauptus turtus ir kuria planus, kaip dar labiau juos padidinti. Dėl turtų jis nedvejodamas nusideda ir norėdamas paragauti uždrausto vaisiaus įsivelia į juodosios rinkos machinacijas. Jis dievina jam priklausantį turtą: žemę, šeimą, namus, banko sąskaitą, ir visą laiką kuria planus, kaip dar daugiau jo susikrauti. Demonas pasitiki savo jėgomis. Jis nežino, kad sukauptieji turtai – tai dorų jo praeities darbų išdava. Dabar jam suteikta galimybė juos kaupti, tačiau jis nesuvokia, kad taip lemia praeitis. Jis mano, kad visi jo turtai – tik jo paties pastangų rezultatas. Demoniški žmonės tiki savo darbų galia, o ne karmos dėsniu. Pagal karmos dėsnį, žmogaus gimimą kilmingoje šeimoje, turtus, puikų išsilavinimą ar grožį nulemia doringi ankstesnio gyvenimo darbai. Tačiau demonas mano, kad visi tie dalykai yra atsitiktiniai, kad jie – tik jo asmeninių sugebėjimų rezultatas. Jis nejunta tvarkdario rankos, kuri lemia žmonių padermės įvairovę, grožį ir išprusimą. Bet kuris, išdrįsęs varžytis su demonu, tampa jo priešu. Demoniškų žmonių yra daug, ir visi jie – vienas kitam priešiški. Priešiškumo praraja nuolat gilėja. Iš pradžių priešiškumas atsiranda tarp pavienių asmenų, po to persimeta į šeimas, į visuomenę ir galų gale užvaldo tautas. Todėl pasaulyje nesibaigia rietenos, karai ir nesantaika.

Visi demonai mano, kad galima gyventi kitų sąskaita. Dažniausia tokios demoniškos asmenybės laiko save Aukščiausiuoju Dievu. Demonai moko savo pasekėjus: „Kam ieškoti kito Dievo? Jūs patys esate Dievas. Darykite kas patinka. Netikėkite Dievu. Velniop Dievą. Dievas miręs.“ Tokios demonų skelbiamos tiesos.

Nors demonas mato, kad kiti yra tiek pat įtakingi ar turtingi, arba net šiuo požiūriu jį pranokstą, vis dėlto jis įsitikinęs, kad nėra už jį įtakingesnio ir turtingesnio. Jis netiki, kad atliekant yajñas, t.y. atnašaujant aukas, galima patekti į aukštesnę planetų sistemą. Demonai tikisi sukurti savąjį yajños procesą ir sukonstruoti mechanizmą, kuris leis pasiekti bet kurią aukštesnę planetą. Geriausias tokio demono pavyzdys – Rāvaṇa. Jis pasiūlė žmonėms planą: pastatyti laiptus, kuriais kiekvienas galėtų patekti į dangaus planetas, neatlikdamas jokių Vedose nurodomų aukų. Lygiai taip ir mūsų laikais demonai visaip stengiasi pasiekti aukštesnes planetų sistemas, pasinaudodami mechaniniais įtaisais. Tokie yra paklydimų pavyzdžiai. O viskas baigiasi tuo, kad patys to nesuprasdami, jie garma į pragarą. Šiame posme labai didelė reikšmė tenka sanskrito žodžiui moha-jāla. Jāla – tai tinklas. Tarsi į tinklą įkliuvusios žuvys, demonai negali ištrūkti iš savo iliuzijų.