Bg. 15.5
Tekstas
adhyātma-nityā vinivṛtta-kāmāḥ
dvandvair vimuktāḥ sukha-duḥkha-saṁjñair
gacchanty amūḍhāḥ padam avyayaṁ tat
Synonyms
niḥ — be; māna — netikro prestižo; mohāḥ — ir iliuzijos; jita — nugalėję; saṅga — bendravimo; doṣāḥ — ydas; adhyātma — dvasiniame pažinime; nityāḥ — nuolat; vinivṛtta — atsikratę; kāmāḥ — geismų; dvandvaiḥ — iš priešybių; vimuktāḥ — išsivadavę; sukha-duḥkha — laime ir kančia; saṁjñaiḥ — vadinamų; gacchanti — pasiekia; amūḍhāḥ — nesuklaidinti; padam — padėtį; avyayam — amžiną; tat — tą.
Translation
Kas atsisakė netikro prestižo, iliuzijos ir netikros draugijos, kas perprato amžinybę ir atsikratė materialių geismų, kas išsivadavo iš laimės ir kančios priešybių, ir kas neklystamai žino, kaip atsiduoti Aukščiausiajam Asmeniui, tas pasiekia tą amžinąją karalystę.
Purport
KOMENTARAS: Šiame posme labai gerai paaiškintas atsidavimo Viešpačiui procesas. Visų pirma reikia nesileisti apgaunamam išdidumo. Kadangi sąlygota siela puikuojasi manydama, jog yra materialios gamtos valdovė, jai labai sunku atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Gilindamas tikrąjį žinojimą, žmogus turi suprasti, kad ne jis yra materialios gamtos valdovas – ją valdo Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Atsikratęs iliuzijos, kurią sukelia išdidumas, žmogus gali žengti pirmuosius atsidavimo žingsnius. Kas materialiame pasaulyje visada laukia šlovės, tas negali atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui. Išdidumas – iliuzijos pasekmė, nes nors žmogus ateina į šią Žemę, o trumpai pabuvęs vėl išeina – jis paikai mano esąs pasaulio valdovas. Taip jis viską tik komplikuoja ir visada yra prislėgtas rūpesčių. Noras valdyti išjudina visą pasaulį. Žmonės mano, jog Žemė, visa planeta, priklauso žmonių visuomenei. Jie pasidalijo pasaulį, klaidingai laikydami save jo šeimininkais. Reikia atsikratyti klaidingos minties, esą pasaulis priklauso žmonių visuomenei. Jos atsikratę išvengsime ir netikrų ryšių, kuriuos lemia šeiminės, socialinės ir tautinės sampratos. Tie netikri ryšiai susaisto žmogų su materialiu pasauliu. Praėjus šį etapą, būtina plėtoti dvasinį žinojimą. Reikia išsiaiškinti, kas išties mums priklauso ir kas yra ne mūsų. Žmogus, supratęs tikrąją dalykų padėtį, išsivaduoja iš priešybių – laimės ir kančios, malonumo ir skausmo. Jis pasiekia visišką žinojimą ir tuo pačiu sugebėjimą atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.