Bg. 13.21

Tekstas

kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate

Synonyms

kārya — pasekmę; kāraṇa — ir priežastį; kartṛtve — kuriant; hetuḥ — įrankis; prakṛtiḥ — materiali gamta; ucyate — sakoma, yra; puruṣaḥ — gyvoji esybė; sukha — laimę; duḥkhānām — ir kančią; bhoktṛtve — patiriant; hetuḥ — įrankis; ucyate — sakoma, yra.

Translation

Sakoma, kad gamta – visų materialių priežasčių ir pasekmių priežastis, o gyvoji esybė – kančių bei malonumų, patiriamų šiame pasaulyje, priežastis.

Purport

KOMENTARAS: Materiali gamta lemia gyvųjų esybių kūnų ir juslių įvairovę. Iš viso egzistuoja 8400000 gyvybės rūšių. Šią įvairovę sukūrė materiali gamta. Rūšys atsiranda dėl įvairiausių gyvosios esybės jutiminių troškimų. Noras turėti kurį nors juslinį malonumą lemia jos kūno tipą. Patekusi į kurį nors kūną, ji patiria įvairiausius džiaugsmus ir kančias. Materialų džiaugsmą ar kančią sukelia kūnas, o ne ji pati ar jos tikroji prigimtis. Be abejo, pirminis jos būvis yra kupinas džiaugsmo, todėl šis būvis – tikrasis. Trokšdama viešpatauti materialioje gamtoje, gyvoji esybė patenka į materialų pasaulį. Dvasiniame pasaulyje nėra troškimo viešpatauti. Dvasinis pasaulis tyras, o materialiame pasaulyje kūno malonumus kiekvienas pelnosi nuožmia kova. Tiksliau sakant, kūnas – tai juslių paseka. Juslės – įrankis norams tenkinti. Taigi materiali gamta gyvajai esybei suteikia kompleksą priemonių – kūną ir jusles tarnaujančias kaip įrankiai. Kitas posmas paaiškins, kad gyvoji esybė gauna aplinkybių palaiminimą ar prakeikimą, atsižvelgiant į jos ankstesnius norus ir poelgius. Pagal norus ir poelgius materiali gamta suteikia vienokią ar kitokią gyvenimo aplinką. Priežastis, dėl kurios gyvoji būtybė patenka į vienokią ar kitokią gyvenimo aplinką su jos džiaugsmais ir kančiomis, yra pati būtybė. Kai ji tik patenka į kokios nors rūšies individualų kūną, tuoj pat paklūsta gamtai, nes kūnas materialus ir veikia pagal gamtos dėsnius. Tokia gyvoji esybė jau nebegali keisti gamtos dėsnių. Tarkim, ji patenka į šuns kūną; vos tik į jį patekusi, ji ima elgtis šuniškai, kitaip elgtis ji negali. Patekusi į kiaulės kūną, ji priversta ėsti išmatas ir būti kiaule. Jei ji patenka į pusdievio kūną, jos elgesį lemia pusdievio kūnas. Toks jau gamtos dėsnis. Tačiau visomis aplinkybėmis individualią sielą lydi Supersiela. Vedos („Muṇḍaka Upaniṣada“ 3.1.1) šią mintį aiškina taip: dvā suparṇā sayujā sakhāyaḥ. Aukščiausiasis Viešpats toks maloningas gyvajai esybei, jog visada ir bet kokiomis aplinkybėmis lydi individualią sielą kaip Supersiela, ar Paramātmā.