Bg. 11.52

KOMENTARAS: Keturiasdešimt aštuntame šio skyriaus posme pasakojama, kaip baigėsi Viešpaties Kṛṣṇos visatos pavidalo apreiškimas, ir kaip Viešpats pranešė Arjunai, kad pamatyti tą pavidalą neįmanoma nei doringos veiklos pagalba, nei atnašaujant aukas etc. O žodis su-durdarśam, ištartas šiame posme, pažymi, kad dvirankis Kṛṣṇos pavidalas – dar slaptingesnis. Kṛṣṇos visatos pavidalą galima pamatyti, kai įvairiai veiklai – askezei, Vedų studijoms, filosofavimui – suteikiamas nors mažiausias pasiaukojimo tarnystės atspalvis. Taigi jį regėti įmanoma. Tačiau nesant jokio bhakti atspalvio, jis nematomas – tai jau buvo aiškinta. Sunku išvysti Kṛṣṇą visatos pavidalu, tačiau pamatyti Kṛṣṇą dvirankį – dar sunkiau, net ir tokiems pusdieviams kaip Brahmā bei Viešpats Śiva. Jie trokšta Jį matyti, ir apie tai liudija „Śrīmad-Bhāgavatam“. Pasak jos, kai buvo spėjama, kad Kṛṣṇa yra Savo motinos Devakī įsčiose, pažiūrėti šio stebuklo, Kṛṣṇos, iš dangaus nusileido pusdieviai. Jie aukojo Viešpačiui gražiausias maldas, nors tada Jo ir neregėjo. Jie laukė, norėdami Jį pamatyti. Tik kvailiai gali Jį pajuokti, laikydami paprastu žmogumi, ir gerbti ne Jį, o „kažką“ beasmenį Jame. Toks požiūris yra visiška kvailystė. Iš tikrųjų pamatyti Kṛṣṇą dvirankiu pavidalu trokšta net pusdieviai Brahmā ir Śiva.

„Bhagavad-gītoje“ (9.11) dar sakoma: avajānanti māṁ mūḍhā mānuṣīṁ tanum āśritaḥ – Jis nematomas tiems kvailiams, kurie Jį pajuokia. Kṛṣṇos kūnas, kaip liudija „Brahma-saṁhitā“ ir Pats Kṛṣṇa patvirtina „Bhagavad- gītoje“, yra visiškai dvasinis, kupinas palaimos ir amžinas. Jo kūnas neturi nieko bendro su materialiu kūnu. Tačiau tiems, kurie nori pažinti Kṛṣṇą, skaitydamas „Bhagavad-gītą“ ir kitus Vedų raštus, Kṛṣṇa – mįslė. Taikantieji materialų pažinimo metodą mano, kad Jis yra didi istorinė asmenybė ir labai mokytas filosofas, bet vis dėlto paprastas žmogus, kad Jis, nors ir labai galingas, tačiau turėjo materialų kūną. Jie mano, kad Absoliuti Tiesa galiausiai yra beasmenė, ir todėl iš beasmenio aspekto kilo Jo asmeniškas aspektas, susijęs su materialia gamta. Toks samprotavimas apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – materialistinis. Yra ir kita – spekuliatyvi išvada. Žmonės, ieškantys žinių, taip pat samprotauja apie Kṛṣṇą ir laiko Jį menkiau svarbiu už Aukščiausiojo visatos pavidalą. Todėl kai kas mano, jog Arjunai apreikštas Kṛṣṇos visatos pavidalas – daug svarbesnis už asmenišką. Jų nuomone, Aukščiausiojo asmeniškas pavidalas – tai vaizduotės padarinys. Jie tiki, kad Absoliuti Tiesa galų gale nėra asmuo. Tuo tarpu ketvirtame „Bhagavad-gītos“ skyriuje transcendentinis procesas aprašytas taip: klausytis apie Kṛṣṇą iš autoritetų. Toks tikrasis Vedų kelias, ir tie, kurie išties laikosi vediškosios tradicijos, klausosi apie Kṛṣṇą iš autoriteto. Kas daugsyk girdi apie Kṛṣṇą, tam Jis tampa mielas. Jau ne kartą minėjome, kad Kṛṣṇą gaubia Jo galia yoga-māyā. Ne kiekvienam Jis matomas ir ne kiekvienam Jis atsiskleidžia. Jį mato tik tas, kuriam Jis Pats atsiskleidžia. Šis teiginys patvirtinamas Vedų raštuose: tik atsidavusi siela ir tegali visiškai suprasti Absoliučią Tiesą. Transcendentalistas, kuris nuolat prisimena Kṛṣṇą ir pasiaukojamai tarnauja Kṛṣṇai, įgyja dvasinį regėjimą ir regi apsireiškiant Kṛṣṇą. Išvysti tokį apsireiškimą negali net pusdieviai, todėl ir jiems sunku suvokti Kṛṣṇą. Toli pažengę pusdieviai visada viliasi pamatyti Kṛṣṇą dvirankiu pavidalu. Iš čia išplaukia tokia išvada: jeigu nepaprastai sunku išvysti Kṛṣṇos visatos pavidalą – mat jis atsiskleidžia ne kam pakliuvo – tai patirti asmenišką Jo pavidalą, Śyāmasundarą, yra nepalyginamai sunkiau.