Happy Sri Krsna Janmastami and Srila Prabhupada appearance day!!!

New beta version of the Online Vedabase: vedabase.io

Įvadas

Penkios rytinės „Caitanya-caritāmṛtos“ (autoritetinga Viešpaties Caitanyos Mahāprabhu biografija, parašyta Kṛṣṇadāsos Kavirājos Gosvāmiī) paskaitos, pirmąkart perkaitytos Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos nariams Niujorke 1967 metų balandžio 10 –14 dienomis.

Žodis caitanya reiškia gyvybės jėgą. Mes, gyvos esybės, judame, bet stalas judėti negali, nes neturi gyvybės jėgos. Gebėjimas judėti ir veikti laikytinas gyvybės požymiu, jos simptomu. Išties galima sakyti, kad be gyvybės jėgos veiksmas negalimas. Nors materialiame būvyje gyvybės jėga egzistuoja, ji nėra amṛta – nemirtinga. Žodžius caitanya-caritamṛta galima išversti „gyvybės jėgos pobūdis nemirtingumo sąlygomis“.

Tačiau kaip tas gyvybės jėgos nemirtingumas pasireiškia? Nemirtingumu nepasižymi nei žmogus, nei jokia kita gyva būtybė šioje materialioje visatoje, nes jų visų kūnai mirtingi. Mumyse glūdi gyvybės jėga, mes veikiame, mes esame nemirtingi pagal savo prigimtį ir konstituciją, bet materialios sąlygos, į kurias patekome, neleidžia mūsų nemirtingumui pasireikšti. Kaṭha Upaniṣad sako, kad amžinumas ir gyvybės jėga būdinga ir mums, ir Dievui. Nors tai tiesa, kad ir Dievas, ir mes esame nemirtingi, – tarp Jo ir mūsų yra skirtumas. Mes, gyvos esybės, atliekame įvairiausius veiksmus, tačiau turime polinkį nupulti į materialią gamtą. Dievas tokio polinkio neturi. Būdamas visų galingiausias, Jis niekada nepatenka materialios gamtos valdžion. Materiali gamta tėra vienos iš Jo nesuvokiamų energijų pasireiškimas.

Iš žemės danguje matyti tik debesys, bet jei pakiltume virš debesų, pamatytume šviečiant saulę. Iš padebesių dangoraižiai ir miestai atrodo visai menkučiai. Dievo požiūriu tokia pat menka visa materiali kūrinija. Sąlygota gyva esybė linkusi nusileisti iš aukštybių, kur matomas tikrasis vaizdas. Dievas šio polinkio neturi. Pavojus pulti į iliuziją (māyą) Aukščiausiam Viešpačiui ne didesnis, kaip saulei kristi žemiau debesų. Aukščiausias Viešpats nepavaldus iliuzijai, todėl Jis nesąlygotas, o mes esame ribotos gyvos esybės, linkusios pulti į iliuziją, todėl ir vadinamės sąlygotos. Filosofai impersonalistai (māyāvādžiai) teigia, kad ir gyvoji esybė, ir Patsai Dievas, kai jie nusileidžia į materialų pasaulį, yra māyos valdžioje. Ši mintis teisinga kalbant apie gyvą esybę, net ne apie Dievą, nes materiali energija visada veikia Viešpačiui kontroliuojant. Tuos, kurie Aukščiausią Viešpatį laiko priklausomu nuo materialių sąlygų, Patsai Kṛṣṇa Bhagavad-gītoje vadina kvailiais:

avajānanti māṁ mūḍhā
mānuṣīṁ tanum āśritam
paraṁ bhāvam ajānanto
mama bhūta-maheśvaram

„Kvailiai išjuokia Mane, kai nužengiu žmogaus pavidalu. Jie nesuvokia Mano transcendentinės, visa ko Aukščiausio Viešpaties prigimties ir nepažįsta Manęs.“ (bg 9.11)

Viešpaties Caitanyos Mahāprabhu nedera laikyti vienu iš mūsų tarpo. Jis yra Patsai Kṛṣṇa, aukščiausioji gyva esybė, todėl Jo niekada neaptemdo māyos debesis. Kṛṣṇa, Jo ekspansijos ir net iškilnūs Jo bhaktai niekada nepakliūva į iliuzijos spąstus. Viešpats Caitanya atėjo į žemę, turėdamas vienintelį tikslą – skelbti Kṛṣṇa-bhakti, meilę Kṛṣṇai. Kitaip sakant, Jis – Patsai Viešpats Kṛṣṇa, mokantis gyvas esybes, kaip pasiekti Kṛṣṇą. Jis tarytum tas mokytojas, kuris matydamas, kad mokiniui sunkiai sekasi, pats pieštuku vedžioja raides ir sako: „Rašyk taip: A, B, C.“ Dėl to nereikia manyti, kad mokytojas pats mokosi abėcėlės. Nors jis pasirodo bhakto pavidalu, visada turime atminti, kad Viešpats Caitanya – tai Pats Kṛṣṇa (Dievas), kad Jis moko mus, kaip išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę, ir būtent taip turime Jį suvokti.

Bhagavad-gītoje Viešpats Kṛṣṇa taip formuluoja aukščiausią religijos įstatymą:

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

„Atmesk visas religijos atmainas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas nuodėmes. Nesibaimink.“ (bg 18.66)

Šiam paraginimui, rodos, nesunku būtų paklusti, ir vis dėlto mūsų reakcija į jį visada būna ta pati: „Ak, atsiduoti? Viską atmesti? Bet aš turiu tiek visokių pareigų.“ O māya, iliuzija, kalba mums: „Nedaryk to, nes ištrūksi iš mano gniaužtų. Nebandyk ištrūkti iš jų ir tuomet aš tave spardysiu.“ Neabejotina tai, kad iliuzija, kalba mums: „Nedaryk to, nes ištrūksi iš mano gniaužtų. Nebandyk ištrūkti iš jų ir tuomet aš tave spardysiu.“ Neabejotina tai, kad māyā visą laiką mus spardo – taip asilą spardo patelė, kai šis artinasi prie jos, norėdamas patenkinti savo lytinę aistrą. Katės ir šunys sueities metu taip pat visada pešasi ir inkščia. Tai vis gamtos išdaigos. Net dramblius džiunglėse medžioja, kaip jauką naudodami tam tikslui apmokytą dramblio patelę, kuri įvilioja auką į duobę. Māyos arsenale daug priemonių, bet materialiame pasaulyje tvirčiausios grandinės – tai moteris. Žinoma, iš tikrųjų mes nesame nei vyrai, nei moterys. Šie įvardijimai tenurodo išorinį drabužį, kūną. Visi mes – tik Kṛṣṇos tarnai. Tačiau sąlygotame gyvenime esame surakinti geležinėmis grandinėmis, turinčiomis dailios moters išvaizdą. Taigi kiekvieną vyrą pančioja lytinis gyvenimas ir todėl, kai jis stengiasi išsivaduoti iš materijos letenų, pirmiausia turi išmokti kontroliuoti lytinius impulsus. Nežabotas seksas įstumia į visišką iliuzijos nelaisvę. Formaliai Viešpats Caitanya išsižadėjo tos iliuzijos būdamas dvidešimt ketverių matų, nors Jo žmonai tuo metu buvo šešiolika, o motinai – septyniasdešimt metų, ir Jis buvo vienintelis vyras šeimoje. Nors Caitanya Mahāprabhu buvo brahmaṇas ir neturėjo didelių turtų, Jis davė sannyāsio įžadus, atsižadėjo pasaulio ir taip išsinarpliojo iš šeimos pančių.

Jei norime išsiugdyti visišką Kṛṣṇos sąmonę, turime nusimesti māyos pančius, o jei liekame su māya, turime gyventi taip, kad nepakliūtume į iliuzijos įtaką. Visai nebūtina palikti šeimą, nes net tarp artimiausių Viešpaties Caitanyos bhaktų būta daug šeimos žmonių. Atsižadėti reikia paties polinkio materialiems malonumams. Nors Viešpats Ciatanya sankcionavo reglamentuotus lytinius santykius santuokoje, Jis buvo labai griežtas pasaulio atsižadėjusiųjų atžvilgiu ir net išvijo iš savo artimiausių palydovų tarpo Haridāsą jaunesnįjį, nes tasai geidulingai pažvelgė į jauną moterį. Esmė ta, kad pasirinkus kelią, reikia eiti juo, nenukrypstant į šalį, ir laikytis visų taisyklių, be kurių sėkmė dvasiniame gyvenime neįmanoma. Viešpaties Caitanyos misija kaip tik ir buvo išmokyti visus žmones Kṛṣṇos sąmonės ir tuo pačiu suteikti jiems galimybę patirti dvasinio gyvenimo nemirtingumą.

Caitanya-caritāmṛta pasakoja, kaip Caitanya mokė žmones tapti nemirtingais, ir todėl šios knygos pavadinimą teisingiausia būtų versti „nemirtinga gyvybės jėgos esmė.“ Aukščiausias Dievo Asmuo yra aukščiausioji gyvybės jėga. Jis yra ir Aukščiausioji Būtybė. Gyvų esybių yra be galo daug, ir visos jos – individualybės. Tai labai lengva suprasti. Visi mes individualūs savo mintimis ir troškimais, lygiai tokia individuali asmenybė yra ir Aukščiausias Viešpats, bet kartu Jis skiriasi nuo likusiųjų tuo, kad yra pirmasis tarp visų, tasai, kurio niekas negali pranokti. Tarp sukurtų gyvų esybių vienu ar kitu sugebėjimu mes visi pralenkiame vienas kitą. Viešpats individualus, lygiai kaip individualios gyvos esybės, bet Jis skiriasi nuo jų tuo, kad yra aukščiausia individualybė. Be to, Dievas yra nepuolantis, ir Bhagavad-gītoje į Jį kreipiamasi žodžiu „Acyuta“, kuris reiškia „tas, kuris niekada nepatiria nuopolio“. Bhagavad-gītā pažymi šia aplinkybę todėl, kad Arjuna pasidavė iliuzijai, o Kṛṣṇa ne. Dažnai girdime sakant, kad Dievas – nepuolantis, ir Bhagavad-gītoje Kṛṣṇa sako:

nānyaṁ guṇebhyaḥ kartāraṁ
yadā draṣṭānupaśyati
guṇebhyaś ca paraṁ vetti
mad-bhāvaṁ so ’dhigacchati

„Kai suprasi, kad materialioje veikloje nėra nieko, išskyrus gamtos guṇas, ir kad Aukščiausias Viešpats transcendentalus tų guṇų atžvilgiu, tada pažinsi Mano dvasinę prigimtį.“ (bg 14.19)

Taigi mes neturėtume manyti, kad materiali galia nugali Kṛṣṇą, kai Jis yra materialiame pasaulyje. Kṛṣṇa, ir Jo inkarnacijos nepavaldūs materialiai gamtai. Jie absoliučiai laisvi. Turinčiu Dievišką prigimtį Śrīmad-Bhāgavatam vadina tą, kurio neveikia materialios gamtos guṇos net ir materialiame pasaulyje. Jei net bhaktas gali pasiekti tokią laisvę, tai ką jau kalbėti apie Aukščiausiąjį?

Realią problemą sudaro tai, kaip gyvenant materialiame pasaulyje nesusitepti materijos nešvarybėmis. Rūpa Gosvāmī paaiškino, kad šiame pasaulyje galime likti švarūs, jei vienintelis mūsų tikslas bus tarnauti Kṛṣṇai. Čia gali kilti teisėtas klausimas: „Kaip man tarnauti?“ Akivaizdu, kad kalbama ne tik apie meditaciją, nes meditacija tėra proto veikla, bet ir apie praktinius darbus. Pomėgis tarnauti Kṛṣṇai pasiekiamas tik darbu Kṛṣṇai. Ir tame darbe neturi likti neišnaudotų galimybių. Kas tik yra po ranka, ką tik mes turime – viskas turi būti panaudota tarnaujant Kṛṣṇai. O panaudoti galima viską, kas tik patinka: spausdinimo mašinėles, automobilius, lėktuvus, raketas. Jei mes tiesiog pasakojame žmonėms apie Kṛṣṇos sąmonę – tatai irgi yra tarnavimas. Jei protas, juslės, kalba, pinigai ir energija panaudojami tarnauti Kṛṣṇai, galima sakyti, kad mes egzistuojame jau ne materialioje gamtoje. Dvasinės sąmonės, Kṛṣṇos sąmonės, dėka mes iškylame aukščiau materialios gamtos lygmens. Kṛṣṇa, jo ekspansijos ir bhaktai, bhaktai, t.y. tie, kurie Jam dirba, egzistuoja ne materialioje gamtoje – nors žmonės su menkomis žiniomis yra būtent tokios nuomonės.

Caitanya-caritāmṛta moko, kad dvasinė siela nemirtinga ir kad nemirtinga mūsų veikla dvasiniame pasaulyje. Māyāvādžiai, kurie ištikimai laikosi požiūrio, kad absoliutas – beasmenis ir beformis, tvirtina, esą save realizavusi siela neturi jokio poreikio kalbėti. Tuo tarpu vaiṣṇavai, Kṛṣṇos bhaktai, teigia, kad tik pasiekęs savęs realizaciją žmogus pradeda iš tiesų kalbėti. „Anksčiau mes tik tauškėme visokius niekus, sako vaiṣṇavai. – Pradėkime kalbėti apie svarbius dalykus, kalbėkime apie Kṛṣṇą.“ Taip pat māyāvādžiai labai mėgsta ąsočio su vandeniu pavyzdį. Jie sako: skamba tik tuščias ąsotis, pripiltas vandens ąsotis neskamba. Bet argi mes – ąsočiai? Argi mus galima lyginti su jais? Geroje analogijoje panaudojama kuo daugiau dviejų objektų panašumų. Ąsotis su vandeniu, skirtingai nuo mūsų, nėra aktyvi gyvybės jėga. Galbūt ąsočiui su vandeniu pakanka tylios meditacijos, bet ne mums. Ir iš tiesų, kai žmogus suvokia, kad turi tiek daug pasakyti apie Kṛṣṇą, dvidešimt keturių paros valandų jam bus per maža. Kvailys išmintingas, kol tyli. Pakanka jam prasižioti, ir išlenda visas jo kvailumas. Caitanya-caritāmṛta rodo, kad šlovinant Aukščiausiąjį padaroma daugybė nuostabių atradimų.

Caitanya-caritāmṛtos pradžioje Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī rašo: „Reiškiu pagarbą savo dvasiniams mokytojams.“ Jis vartoja daugiskaitą, nurodydamas mokinių seką. Jis lenkiasi ne vien savo dvasiniam mokytojui, bet visai paramparai – mokinių sekai, prasidedančiai nuo Paties Viešpaties Kṛṣṇos. Taigi į guru autorius kreipiasi daugiskaita, norėdamas išreikšti didžiulę pagarbą visiems vaiṣṇavams. Nusilenkęs mokinių sekai, jis lenkia galvą prieš visus kitus bhaktus, dvasios brolius, Dievo ekspansijas ir pirmąją Kṛṣṇos energijos manifestaciją. Viešpats Caitanya Mahāprabhu (kartais vadinamas Kṛṣṇa Caitanya) įkūnija visus tuos, kam lenkiasi autorius: Jis – Dievas, guru, bhaktas ir Dievo ekspansija. Savo palydovo Nityānandos asmenyje Jis yra pirmoji energijos manifestacija, Advaitos asmenyje – Jis inkarnacija, Gadādharos asmenyje Jis – vidinė galia, o Śrīvāsos asmenyje – ribinė energija, gyvoji esybė. Todėl nereikia manyti, kad Kṛṣṇa egzistuoja vienatvėje. Jį reikia suvokti visada egzistuojant su Savo apraiškomis, kaip mokė Rāmānujācārya. Viśiṣṭādvaitos filosofija Dievo energijas, ekspansijas bei inkarnacijas traktuoja kaip vienovę įvairovėje. Kitaip sakant, Dievas neatskiriamas nuo Savo aplinkos, Dievas – tai viskas drauge paėmus.

Caitanya caritāmṛta faktiškai nėra skirta naujokui, nes ji – aukščiausio lygio dvasinio mokslo studija. Idealiu atveju studijuoti pradedama nuo Bhagavad-gītos, ilgainiui pereinama prie Śrīmad-Bhāgavatam ir pagaliau Caitanya caritāmṛtos. Nors šie didieji šventraščiai yra vienodo – absoliutaus – lygio, norint juos palyginti ir įvertinti sakoma, kad Caitanya caritāmṛta visų iškiliausia. Kiekvienas jos posmas tobulas. Viešpats Caitanya ir Nityānanda lyginami su saule ir mėnuliu todėl, kad Jie gali išsklaidyti materialaus pasaulio tamsą. Šįkart saulė ir mėnuo patekėjo drauge, todėl reikėtų vienu kartu nusilenkti Viešpačiams Caitanyai ir Nityānandai.

Vakarų pasaulyje, kur Viešpaties Caitanyos šlovė mažiau žinoma, galima išgirsti klausiant: „Kas yra Kṛṣṇa Caitanya?“ Šventraščių išvada tokia: Jis yra Aukščiausias Dievo Asmuo. Upaniṣados Aukščiausią Absoliučią Tiesą dažniausiai apibūdina impersonaliai, tačiau apie asmenišką Absoliučios Tiesos aspektą kalba Īśopaniṣad, kur po visą persmelkiančio aspekto apibūdinimo yra toks posmas:

hiraṇmayena pātrena
satyasyāpihitaṁ mukham
tat tvaṁ pūṣann apāvṛṇu
satya-dharmāya dṛṣtaye

„O mano Viešpatie, viso kas gyva globėjau, tikrąjį Tavo veidą slepia akinantis švytėjimas. Praskleiski tą uždangą ir pasirodyk Savo tyram bhaktui“ (Śrī Īśopaniṣad, 15 Mantra).

Impersonalistai negali prasiskverbti pro Dievo spindesį ir išvysti asmenybės, kuri jį skleidžia. Tačiau Īśopaniṣad užbaigia himnas, skirtas Dievo Asmeniui. Tai nereiškia, kad beasmenis Brahmanas yra paneigiamas – Jis taip pat aprašytas, tačiau beasmenis Brahmanas laikomas akinančiu Caitanyos kūno spindesiu. Kitaip sakant, Kṛṣṇa Caitanya yra beasmenio Brahmano pagrindas. Bhagavad-gītoje Kṛṣṇa taip pat teigia, kad Jis yra Brahmano ramstis (brahmaṇo hi pratiṣṭhāham, bg 14.27). Paramātmā, Supersiela, kuri glūdi visų gyvų esybių širdyse ir visuose visatos atomuose, tėra dalinė Caitanyos reprezentacija. Taigi Kṛṣṇa Caitanya yra Brahmano, o taip pat ir Aukščiausiojo Dievo Asmens pagrindas. Būdamas Aukščiausiasis, Jis kupinas šešių vertenybių: turtų, šlovės, galybės, grožio, žinojimo ir atsižadėjimo. Trumpai sakant, turime žinoti, kad Jis – Kṛṣṇa, Dievas, kad niekas Jam neprilygsta ir nepranoksta Jo. Suvokus Jį, daugiau nėra ką suvokti. Jis – Aukščiausias Asmuo.

Rpa Gosvāmī, vienas artimiausių Viešpaties Caitanyos bhaktų, kurį Viešpats Caitanya mokė daugiau kaip dešimt dienų iš eilės, rašė:

namo mahā-vadānyāya kṛṣṇa-prema-pradāya te
kṛṣṇāya kṛṣṇa-caitanya-nāmne gaura-tviṣe namaḥ

„Pagarbiai lenkiuosi Aukščiausiajam Viešpačiui Śri Kṛṣṇai Caitanyai, moloningiausiam iš visų avatārų, maloningesniam net už Patį Kṛṣṇą, kadangi Jis veltui dovanoja tai, ko niekas niekada nėra davęs – tyrą meilę Kṛṣṇai.“

Būtų neteisinga manyti, kad kelias į Dievo pažinimą, kuriuo moko eiti Caitanya – ilgas ir sudėtingas. Jis – absoliučiai dvasinė asmenybė, ir Jo mokymas prasideda nuo to momento, kai žmogus atsiduoda Kṛṣṇai. Jis neina jñāna-yogos, karma-yogos ar haṭha-yogos keliu, o pradeda nuo ten, kur baigiasi materiali egzitencija – nuo to momento, kai atsisakoma materialių prisirišimų. Bhagavad-gītoje Kṛṣṇa pradeda Savo pamokymus, atsiedamas sielą nuo materijos, o aštuonioliktą skyrių užbaigia kalbėdama apie tai, kad siela su pasiaukojimu atsiduoda Jam. Māyāvādžiai čia padėtų tašką, tačiau būtent nuo šio momento ir prasideda tikroji diskusija. Juk Vedānta-sūtra prasideda žodžiais: athāto brahma-jijñāsā – „O dabar klauskime apie Aukščiausią Absoliučią Tiesą.“ Rūpa Gosvāmī aukština Caitanyą, kaip pačią dosniausią iš visų inkarnacijų, nes Jis atnešė brangiausią dovaną – aukščiausią atsidavimo tarnystės formą. Kitaip sakant, Jis atsako į pačius svarbiausius klausimus, kokie tik gali būti iškelti.

Yra įvairios atsidavimo tarnystės ir Dievo patyrimo pakopos. Iš esmės, atsidavimo tarnystę atlieka kiekvienas, kuris pripažįsta egzistuojant Dievą. Pripažinti, kad Dievas didis – jau šis tas, tačiau dar ne tiek daug. Pamokslaudamas ācāryos – didžio mokytojo vaidmenyje, Caitanya mokė, kad mes galime užmegzti ryšį su Dievu ir iš tikrųjų tapti Jo draugu. Bhagavad-gītoje Kṛṣṇa parodė Arjunai Savo visatos pavidalą, nes Arjuna buvo Jo „labai brangus draugas.“ Tačiau išvydęs Kṛṣṇą, kaip visatų Viešpatį, Arjuna meldė Kṛṣṇos atleisti už tai, kad laikydamas Jį draugu, kartais būdavo familiarus. Caitanya eina toliau. Per Viešpatį Caitanyą mes galime susidraugauti su Kṛṣṇa ir ta draugystė bus nevaržoma. Mes galime tapti Kṛṣṇos draugais ir jausti Jam ne šventą pagarbą bei baimę, o visišką santykių su Juo laisvę. Dievui galime būti net tėvai. Šią idėją kelia ne tik Caitanya caritāmṛta, bet ir Śrīmad-Bhāgavatam. Nėra pasaulyje kitos tokios knygos, kur Dievas būtų traktuojamas kaip bhakto vaikas. Paprastai Dievas – visagalis Tėvas, tenkinantis Savo sūnų prašymus. Tačiau kartais didūs bhaktai, atlikdami atsidavimo tarnystę, suvokia Dievą kaip savo vaiką. Vaikas reikalauja, o tėvas vykdo jo norus. Taip, vykdydamas Kṛṣṇos norus bhaktas tampa tarsi Jo tėvu. Užuot ėmę iš Dievo, mes Jam duodame. Būtent tokius santykius su Kṛṣṇa ir turėjo Jo motina Jaśodā, kuri sakė Viešpačiui: „Valgyk, nes numirsi. Valgyk gražiai.“ Štai taip Kṛṣṇa, nors yra visa ko savininkas, priklauso nuo Savo bhakto malonės. Tai nepakartojamas ir labai aukštas draugystės lygis, jį pasiekęs bhaktas iš tikrųjų mano esąs Kṛṣṇos tėvas.

Ir vis dėlto didžiausia Viešpaties Caitanyos dovana – Jo mokymas apie tai, kad Kṛṣṇą galima suvokti kaip savo mylimąjį. Turėdamas tokius santykius su bhaktu, Viešpats išgyvena tokį stiprų meilės jausmą, kad net sakosi nepajėgiąs už tai atsilyginti. Kṛṣṇa buvo toks dėkingas gopėms, Vṛndāvanos piemenaitėms, kad jautėsi negalįs atsakyti tokiu pat meilės jausmu. „Aš negaliu atlyginti jūsų meilės, – kalbėjo joms Viešpats. – Neturiu kuo.“ Taip vyskta atsidavimo tarnystė šiuo įstabiu lygiu, o žinias apie bhakto santykį su Kṛṣṇa, kaip su savo mylinuoju, mums davė Caitanya Mahāprabhu. Niekada anksčiau jų nebuvo suteikusi nė viena inkarnacija, nė vienas ācārya. Todėl Rūpa Gosvāmī rašo apie Caitanyą: „Atsidavimo tarnystė, kurią dovanojai mums, pati savaime yra aukščiausias ir šlovingiausias egzistencijos lygmuo. Tu – auksaveidis Kṛṣṇa, Tu – Śacīnandana, motinos Śacī sūnus. Tu visad gyvensi širdyse tų, kurie girdi Caitanya caritāmṛtą. Per Tave lengviau bus patiriamas Kṛṣṇa.“ Taigi Caitanya Mahāprabhu atėjo dovanoti mums Kṛṣṇą. Jo išsivadavimo metodas – ne meditacija, ne karminė veikla ar šventraščių studijos, o meilė.

Mums dažnai tenka girdėti frazę „meilė Dievui.“ Kokią tą meilę galia išsiugdyti, rodo vaiṣṇavų filosofija. Teorinių žinių apie meilę Dievui galime pasisemti daugelio tautų šventraščiuose, tačiau kas iš tikrųjų yra meilė Dievui ir kaip ji ugdoma,pasakys vaiṣṇavų raštija. Caitanya Mahāprabhu davė mums meilę Dievui, kuri ra unikali ir neturi sau lygių.

Net ir šiame materialiame pasaulyje mes galime patirti šiokį tokį meilės jausmą. Kodėl tai įmanoma? Tai įmanoma dėl meilės, kuria spinduliuoja Dievas. Viskas, ką patiriame sąlygotame gyvenime, glūdi Aukščiausiame Viešpatyje, kuris yra pirminis visa ko šaltinis. Pirminiams mūsų santykiams su Aukščiausiuoju Viešpačiu būdinga tikroji meilė, tačiau materialios sąlygos suteikia jai iškreiptą išraišką. Mūsų tikroji meilė tvirta ir begalinė, bet materialiame pasaulyje ji gauna iškreiptą išraišką, todėl nėra pastovi ir veikia svaiginamai. Jei trokštame tikros transcendentinės meilės, turime savo meilę nukreipti į aukščiausiąjį meilės objektą – Aukščiausią Dievo Asmenį. Toks pagrindinis Kṛṣṇos sąmonės principas.

Būdami materialios sąmonės, mes mėginame mylėti tai, kas neverta meilės. Savo meilę išdaliname šunims ir katėms, rizikuodami prisiminti juos mirties valandą ir gimti dėl to katės ar šuns šeimynoje. Taigi meilė, kurios objektas nėra Kṛṣṇa, sukelia degradaciją. Kṛṣṇa, ar Dievas, nėra kažkas nesuvokiama ar pasiekiama tik keletui išrinktųjų. Caitanya Mahāprabhu suteikia mums žinių, kad visi šventraščiai užsimena apie meilę Dievui ir kad apie ją yra girdėjusios visos tautos. Deja, niekas iš tikrųjų nežino, kas yra meilė Dievui. Vedų šventraščiai tuo ir išsiskiria, kad gali nukreipti žmogų į tikrąjį kelią, kuris veda į meilę Dievui. Kiti šventraščiai nepasako kaip mylėti Dievą, neapibrėžia jie ir kas iš tikrųjų yra Dievas. Nors formaliai jie deklaruoja meilę Dievui, jie visiškai nežino, kaip Jį pamilti. Tuo tarpu Caitanya Mahāprabhu praktiškai parodo, kas yra santuokinė meilė Dievui. Ėmęsis Rādhārāṇī vaidmens, Caitanya mėgina mylėti Kṛṣṇą taip, kaip Jį mylėjo Rādhārāṇī. Kṛṣṇa niekaip negalėjo atsistebėti Rādhārāṇī meile. „Kaip Rādhārāṇī sugeba suteikti Man tiek džiaugmo?“ – Klausdavo Savęs Veišpats. Norėdamas ištirti Rādhārāṇī, Kṛṣṇa įsigyveno į Jos vaidmenį ir mėgino suvokti Pats Save. Tokia Viešpaties Caitanyos inkarnacijos paslaptis. Caitanya – tai Patsai Kṛṣṇa, tačiau Jis perėme Rādhārāṇī elgseną ar ėmėsi Jos vaidmens, kad parodytų mums, kaip reikia mylėti Kṛṣṇą. Todėl į Jį kreipiamės žodžiais: „Su didžiausia pagarba lenkiuosi Aukščiausiajam Viešpačiui, kuris gyvena Rādhārāṇī mintimis.“

Čia iškyla klausimas, kas yra Rādhārāṇī ir kas yra Rādhā-Kṛṣṇa. Iš tikrųjų Rādhā-Kṛṣṇa – tai abipusė meilė. Meilė, apie kurią kalbama, nėra paprasta. Kṛṣṇa turi nesuskaičiuojamą daugybę galių, kurių trys yra svarbiausios: vidinė, išorinė ir ribinė. Vidinę galią sudaro trys kategorijos: saṁvit, hlādinī ir sandhinī. Hlādinī – tai malonumo galia. Visos gyvos esybės turi tą džiaugsmo siekimo galią, nes visos jos siekia džiaugsmo. Tokia gyvosios esybės giliausioji esmė. Dabartiniu metu mes mėginame realizuoti malonumo galią naudodamiesi kūnu šiomis materialiomis sąlygomis. Mes bandome per kūną gauti malonumą iš materialių juslių objektų. Tačiau nereikia manyti, kad Kṛṣṇa, kuris visada išlieka dvasinis, džiaugsmo siekia, kaip ir mes – materialioje plotmėje. Materialią visatą Kṛṣṇa apibūdina kaip laikiną, kančių perpildytą šalį. Ar verta Jam tuomet siekti džiaugsmo materialia forma? Jis – Supersiela, aukščiausioji dvasia, ir Jo džiaugsmai materialiu protu nesuvokiami.

Jei norime sužinoti, kaip patirti Kṛṣṇos džiaugsmą, turime skaityti Śrīmad-Bhāgavatam dešimtąją giesmę. Joje aprašomuose Kṛṣṇos žaidimuose su Rādhārāṇī ir Vrajos mergelėmis atsiskleidžia Kṛṣṇos malonumo galia. Deja, kvaili žmonės tuoj ima skaityti apie Kṛṣṇos išdaigas, kurias aprašo Daśama-skandha, dešimta giesmė. Dažniausiai eiliniai žmonės nesupranta tų vietų, kur Kṛṣṇa apglėbia Rādhārāṇī ar šoka su piemenaitėmis rāsa šokį, nes šiuos žaidimus vertina žemiško geismo požiūriu. Jie klaidingai mano, kad Kṛṣṇa yra toks, kaip jie, ir gopes apglėbia lygiai taip, kaip paprastas vyras apglėbia jaunutę merginą. Kai kas dėl to susidomi Kṛṣṇa, nes mano, kad Jo religijoje leidžiamas lytinis palaidumas. Tai ne Kṛṣṇa-bhakti, meilė Kṛṣṇai, o prākṛta-sahajiyā – materialūs geismai.

Norėdami išvengti tokios klaidos, mes turime suprati, kas iš tikrųjų yra Rādhā-Kṛṣṇa. Rādhā ir Kṛṣṇa apreiškia Savo žaidimus tarpininkaujant Kṛṣṇos vidinei energijai. Kṛṣṇos vidinės energijos malonumo galią suvokti labai sunku, ir kol žmogus nesupras, kas yra Kṛṣṇa, šios galios jis nesuvoks. Materialus pasaulis Kṛṣṇai neteikia jokio džiagsmo, tačiau Jis turi Savo malonumo galią. Kadangi mes esame sudėtinės Kṛṣṇos dalelės, mumyse irgi glūdi malonumo galia, tačiau mes mėginame ją realizuoti materijoje. Tuo tarpu Kṛṣṇa nededa tokių tuščių pastangų. Jo malonumo galios objektas – Rādhārāṇī. Jis išlaisvina Savo galią, ar energiją Rādhārāṇī pavidalu ir vėliau džiaugiasi meilės ryšiais su Ja. Kitaip sakant, Kṛṣṇa negauna malonumo iš išorinės energijos, bet išlaisvina Savo vidinę energiją, malonumo gali, suteikia Sau Rādhārāṇī išraišką. Iš daugybės Viešpaties išsiskleidimų, ekspansijų bei inkarnacijų malonumo galia yra pati pirmoji ir svarbiausioji.

Nereikia manyti, kad Rādhārāṇī atsieta nuo Kṛṣṇos. Rādhārāṇī – irgi Kṛṣṇa, nes nėra skirtumo tarp energijos ir energijos šaltinio. Be energijos negalima kalbėti apie energijos šaltinį, o be energijos šaltinio negali būti energijos. Taip lygiai be Rādhos nebūtų Kṛṣṇos, o be Kṛṣṇos nebūtų Rādhos. Dėl šios priežasties vaiṣṇavų filosofija pirmiausiai lenkiasi prieš vidinę Aukščiausiojo Viešpaties malonumo galią ir garbina ją. Taigi apie Viešpatį it Jo galią visada kalbama kaip apie Rādhā-Kṛṣṇą. Lygiai taip šlovinantys Nārāyaṇos vardą pirmiausia taria Lakṣmī vardą: Lakṣmī- Nārāyaṇa. Garbinantys Viešpatį Rāmą pirmiausiai taria Sītos vardą. Nesvarbu, ar tai būtų Sītā-Rāma, Rādhā-Kṛṣṇa, ar Lakṣmī-Nārāyaṇa – vidinė galia visada priešakyje.

Rādhā ir Kṛṣṇa – tai vienovė. Kai Kṛṣṇa nori patirti malonumą, Jis apsireiškia Rādhārāṇī pavidalu. Dvasiniai meilės mainai tarp Rādhos ir Kṛṣṇos – tikras vidinės malonumo galios atsiskleidimas. Mes sakome: „Kai Kṛṣṇa panori“, tačiau kada Jis panoro mes negalime pasakyti. Taip kalbame tik todėl, kad sąlygotame gyvenime viskas turi pradžią. Tačiau absoliučiame, ar dvasiniame gyvenime, nėra nei pradžios, nei pabaigos. Ir vis dėlto, mėginant suvokti tai, kad Rādhā ir Kṛṣṇa sudaro vienovę ir kad ta vienovė suskyla, savaime kyla klausimas: „Kada?“ Kai Kṛṣṇa panoro patirti palaimą, kurią teikia malonumo galia, Jis apsireiškė atskiru Rādhārāṇī pavidalu, o panūdęs per Rādhą suvokti Pats Save, Jis susijungė su Rādhārāṇī; tasai susijungimas – tai Viešpats Caitanya.

Kodėl Kṛṣṇa įgavo Caitanyos Mahāprabhu pavidalą? Tai paaiškinama tuo, kad Kṛṣṇa norėjęs suvokti Rādhos meilės didybę. „Kodėl Ji Mane taip muli?“ – klausė savęs Kṛṣṇa. „Kokia Mano ypatybė Ją taip žavi? Ir kaip Ji tą meilę patiria?“ Gali pasirodyti keista, kad Kṛṣṇą, kaip Aukščiausiąjį, sužavėjo kažkieno meilė. Mes ieškome moters ar vyro meilės, nes esame netobuli, mums kažko trūksta. Moters meilė, jos gilumas bei džiaugsmas nepažįstami vyrui, todėl jis siekia moters, tačiau Kṛṣṇai tas nebūdinga, Jis Pats Sau pakankamas. Todėl Kṛṣṇa nustemba: „Kodėl Rādhārāṇī Mane taip traukia? Įdomu ką Rādhārāṇī jaučia, kai Ją užvaldo meilės jausmas Man?“ Kad išbandytų tų meilės ryšių skonį, Kṛṣṇa tarytum mėnuo pasirodo virš jūros horizonto. Kaip iš šėlstančios jūros išnyra mėnuo, taip iš dvasinės meilės šėlsmo pateka Caitanyos Mahāprabhu mėnuo. Ir iš tikrųjų, Caitanyos veidas spindi auksu tarsi mėnuo Nors kalbame įvaizdžiais, jie gerai atspindi Caitanyos Mahāprabhu apsireiškimo prasmę. Iki galo Jo apsireiškimo svarbą atskleis tolimesni skyriai.

Caitanya caritāmṛta paaiškina taip pat ir įvairius Aukščiausiojo apsireiškimus. Išreiškęs pagarbą Viešpačiui Caitanyai. Kṛṣṇadāsa Kavirāja lenkiasi Nityānandai. Jis paaiškina, kad Nityānanda yra Saṅkarṣaṇa – Mahā-Viṣṇu šaltinis. Pirmoji Kṛṣṇos manifestacija yra Balarāma, tolimesnė – Saṅkarṣaṇa, o po Saṅkarṣaṇos Jis apsireiškia kaip Pradyumna. Taip randasi didelė daugybė ekspansijų. Nors ekspansijų daug, Viešpats Śrī Kṛṣṇa yra pradžių pradžia, taip liudija Brahma-saṁhitā. Jis – tarytum pirmoji žvakė, nuo kurios uždegama tūkstančiai ir milijonai kitų žvakių, bet pirmoji iš jų vis tiek liks pirmoji – visų kitų žvakių pirmasis šaltinis. Taip Kṛṣṇa išsiskleidžia į daugybę šviesulių, ir tos ekspansijos vadinamos Viṣṇu-tattva. Viṣṇu – tai milžiniškas šviesulys, o mes – mažos ugnelės, tačiau ir Viṣṇu, ir mes esame Kṛṣṇos ekspansijos.

Atsiradus būtinumui sukurti materialią visatą, Viṣṇu sukuria Mahā- Viṣṇu ekspansiją. Mahā-Viṣṇu gulasi į Priežasčių Vandenyną ir per Savo šnerves iškvepia visatas. Taip iš Mahā-Viṣṇu ir Priežasčių Vandenyno randasi visatos, ir visos jos plauko Priežasčių Vandenyne. Šia proga pasakojama istorija apie Vāmaną, kuris, žengęs tris žingsnius, koja pradūrė visatos apvalkalą. Pro Jo kojos pramintą kiaurymę iš Priežasčių Vandenyno ėmė veržtis vanduo. Pasakyta, kad tas vandens srautas virto Gangos upe. Todėl Ganga laikoma pačiais švenčiausiais Viṣṇu vandenimis, ją garbina visi induistai – nuo Himalajų iki Bengalijos įlankos.

Mahā-Viṣṇu, gulintis Priežasčių Vandenyne, iš tikrųjų yra Balarāmos ekspansija, o Balarāma – tai pirmoji Kṛṣṇos ekspansija, kuri Vṛndāvanos žaidimuose yra Kṛṣṇos brolis. Mahā-mantros – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – žodis „Rāma“ nurodo Balarāmą. Kadangi Nityānanda yra Balarāmos ekspansija, „Rāma“ taip pat nurodo Viešpatį Nityānandą. Taigi tariant „Hare Kṛṣṇa, Hare Rāma“, kreipiamės ne tiktai į Kṛṣṇą ir Balarāmą, bet ir į Viešpatį Caitanyą ir Nityānandą.

Pagrindinis Caitanya caritāmṛtos objektas – tai, kas plyti anapus materialios kūrinijos. Materiali kosmoso ekspansija vadinasi māyā, nes ji egzistuoja neamžinai. Tarpais materiali kūrinija yra išreikšta, o tarpais neišreikšta – šia prasme ji iliuziška. Tačiau anapus šios laikinos reiškinijos plyti aukščiausioji gamta, kaip tą nurod Bhagavad-gītā:

paras tasmāt tu bhāvo ’nyo
’vyakto ’vyaktāt sanātanaḥ
yaḥ sa sarveṣu bhūteṣu
naśyatsu na vinaśyati

„Bet yra ir kita gamta, ji amžina ir transcendentali šios išreikštos ir neišreikštos materijos atžvilgiu. Ji aukščiausia ir niekad nesunaikinama. Kai šio pasaulio nelieka, toji dalis išlieka kaip buvus.“ (bg 8.20)

Ta aukščiausia gamta yra anapus išreikštybės (vyaktaḥ) ir neišreikštybės (avyaktaḥ). Aukščiausioji gamta, kuri anapus tiek kūrimo, tiek naikinimo – tai gyvybės jėga, matoma visų gyvų esybių kūnuose. Kūną sudaro žemesnioji gamta – materija, bet impulsą kūnui judėti duoda aukštesnioji gamta. Tos aukštesniosios gamtos požymis – sąmonė. Taigi dvasiniame pasaulyje, kurį visą sudaro aukštesnioji gamta, viskas sąmoninga. Materialioje gamtoje negyvi objektai nesąmoningi, o dvasiniame pasaulyje viskas kitaip. Jame ir stalas, ir žemė, ir medžiai turi sąmonę – ten viskas sąmoninga.

Neįmanoma įsivaizduoti kaip plačiai driekiasi ši materiali reiškinija. Materialiame pasaulyje viskas matuojama vaizduote arba kokiu kitu netobulu būdu, tuo tarpu Vedų raštija pateikia tikslią informaciją apie tai, kas yra anapus materialios visatos. Tie, kurie tiki eksperimentiniu mokslu, gali suabejoti Vedų tiesomis, nes jie neįstengia apskaičiuoti, kaip plačiai išsidriekusi ši visata, arba pasiekti tolimesnį jos kampelį. Eksperimentais neįmanoma gauti informacijos apie tai, kas yra anapus materialios gamtos. Tai, kas aukščiau mūsų patyrimo galimybių, vadinasi acintya, nesuvokiama. Nėra prasmės ginčytis ar kurti prielaidas apie tai, kas nesuvokiama. Jeigu dalykai, dėl kurių mes ginčijamės ar kuriame prielaidas, iš tiesų nesuvokiami, jie negali būti mūsų spekuliacijos ar eksperimentų objektas. Mūsų jėgos ribotos, ribotos ir jutiminio patyrimo galimybės, todėl dėl nesuvokiamų dalykų turime pasikliauti Vedų išvadomis. Žinios apie aukščiausiąją gamtą turi būti išklausytos, nereikalaujant kažkokių įrodymų. Ar galima ginčytis dėl to, kas mūsų protui nepasiekiama? Metodą, kaip suvokti transcendetinius dalykus, Bhagavad-gītoje siūlo Patsai Viešpats Kṛṣṇa. Ketvirtojo skyriaus pradžioje Jis sako Arjunai:

imaṁ vivasvate yogaṁ
proktavān aham avyayam
vivasvān manave prāha
manur ikṣvākave ’bravīt

„Aš išdėsčiau šį amžiną yogos mokslą Saulės dievui Vivasvānui, Vivasvānas – žmonijos tėvui Manu, o Manu savo ruožtu persakė jį Ikṣvaku.“ (bg 4.1)

Toks paramparos, mokinių sekos, metodas. Śrīmad-Bhāgavatam taip pat pasakoja, kad Kṛṣṇa įdėjo žinias į pirmosios visatoje sukurtos būtybės – Brahmos širdį. Brahmā Kṛṣṇos pamokas išdėstė savo mokiniui Nāradai, o Nārada – savo mokiniui Vyāsadevai. Vyāsadeva atvėrė gautą žinojimą Madhvācāryai, iš Madhvācāryos jis perėjo Mādhavendrai Purī, dar vėliau Īśvarai Purī, o iš pastarojo – Caitanyai Mahaprabhu.

Gali kilti klausimas: jeigu Caitanya Mahāprabhu yra Patsai Kṛṣṇa, kam Jam reikia dvasinio mokytojo? Žinoma, joks dvasinis mokytojas Jam nereikalingas, bet Jis ėmėsi ācāryos (tas, kuris moko savo pavyzdžiu) vaidmens, todėl pasirinko dvasinį mokytoją. Net Pats Kṛṣṇa turėjo dvasinį mokytoją, nes tokia yra sistema. Taip Viešpats rodo pavyzdį žmonėms. Tačiau nereikia manyti, jog dvasinį mokytoją Viešpats pasirenka dėl žinių stokos. Pasirinkdamas mokytoją, Jis tiesiog pabrėžia, kaip svarbu įsijungti į mokinių seką. Žinios per mokinių seką iš tikrųjų ateina iš Paties Viešpaties, ir jei žinios perduodamos be iškraipymų, jos yra tobulos. Nebūtina turėti tiesioginį kontaktą su pirmine asmenybe, iš kurios tos žinios kilo, galime gauti jas, perduotas iš mokinio mokiniui. Śrīmad- Bhāgavatam pasakyta, kad Kṛṣṇa, Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, perdavė transcendentinį žinojimą, įdėjęs jį į Brahmos širdį. Vadinasi, vienas iš būdų žinioms gauti – gauti jas per širdį. Taigi egzistuoja du procesai žinioms įgyti: pirmajame daugiausia lemia Aukščiausias Dievo Asmuo, kuris Supersielos pavidalu glūdi visų gyvų esybių širdyse, o antrajame lemiamas vaidmuo tenka guru, arba dvasiniam mokytojui – Kṛṣṇos ekspansijai. Taigi Kṛṣṇa perteikia informaciją ir iš vidaus, ir iš išorės. Mums telieka ją pasiimti. Jei žinias gauname vienu iš šių būdų – tada visai nesvarbu ar žinios yra protu nesuvokiamos, ar suvokiamos.

Śrīmad-Bhāgavatam gausu informacijos apie Vaikuṇṭhos planetų sistemas, kurios yra anapus materialios visatos. Gausu informacijos apie tai, kas nesuvokiama, ir Caitanya caritāmṛtoje. Bet koks bandymas gauti tą informaciją eksperimentinio mokslo pagalba – iš esmės neįmanomas. Žinojimą paprasčiausiai reikia perimti. Pagal Vedų metodą, įrodymu laikomas śabda, transcendentinis garsas. Garsui tenka labai svarbus vaidmuo Vedų pažinimo procese, nes garsas – jei jis grynas – laikomas autoritetingu liudijimu. Net ir materialiame pasaulyje mes gauname didžiulį srautą informacijos, siunčiamos telefonu ar radiju tūkstančių mylių atstumu. Taigi savo kasdieniniame gyvenime garsą mes taip pat laikome įrodymu. Nors mes nematome informacijos siuntėjo, remdamiesi garsu laikome ją patikima. Todėl, perduodant Vedų žinojimą, garso virpesiai labai svarbūs.

Vedos suteikia žinių, kad anapus mūsų kosmoso reiškinijos egzistuoja daugybė planetų ir dvasinis dangus. Mūsų materiali reiškinija – tik labai maža visos kūrinijos dalis. Į materialią reiškiniją įeina ne tik mūsų visata, bet ir nesuskaitoma daugybė kitų visatų, tačiau net ir visos drauge materialios visatos tėra nedidelė visos kūrinijos dalelė. Didžioji kūrinijos dalis tenka dvasiniam dangui. Dvasiniame danguje plauko nesuskaičiuojama daugybė planetų. Jos vadinasi Vaikuṇṭhalokos. Kiekvienoje Vaikuṇṭhalokoje viešpatauja Nārāyaṇa, turintis vienos Savo keturrankių ekspansijų – Saṅkarṣanos, Pradymnos, Aniruddhos ar Vāsudevos – pavidalą.

Kaip jau sakyta, materialios visatos atsiranda iš Viešpaties, įgijusio Mahā-Viṣṇu pavidalą. Kaip vyras susijungia su žmona, kad pradėtų vaiką, taip Mahā-Viṣṇu susijungia su Savo žmona Māyā – materialia gamta. Tą mintį patvirtina Bhagavad-gīta, kur Kṛṣṇa sako:

sarva-yoniṣu kaunteya
mūrtayaḥ sambhavanti yāḥ
tāsāṁ brahma mahad yonir
ahaṁ bīja-pradaḥ pitā

„Reikia suprasti, kad visos gyvybės rūšys, o Kuntī sūnau, todėl ir pradeda egzistuoti, kad gimsta materialioje gamtoje ir kad Aš esu sėklą duodantis tėvas.“ (bg 14.4)

Viṣṇu apvaisino Māyą, arba materialią gamtą, vien tik pažvelgęs į ją. Toks dvasinis metodas. Materialiame pasaulyje esame apriboti; apvaisinimo aktą galime atlikti tiktai vienu kūno organu, tuo tarpu Aukščiausias Viešpats, Kṛṣṇa ar Mahā-Viṣṇu, gali apvaisinti bet kuria kūno dalimi. Pakanka vieno Viešpaties žvilgsnio, ir materialios gamtos įsčiose užsimezga begalinė daugybė gyvųjų esybių. Brahma-saṁhitā taip pat liudija: Aukščiausiojo Viešpaties dvasinis kūnas toks galingas, kad bet kuri to kūno dalis gali atlikti kitos kūno dalies funkcijas. Mes lytime tiktai rankomis ar oda, o Kṛṣṇa prisiliečia žvilgsniu. Mūsų akys tik mato – jos negali liesti ar uosti. O štai Kṛṣṇa Savo akimis gali uosti ir net valgyti. Kai aukojame Kṛṣṇai maistą, nematome Jo valgant, tačiau Jis valgo – Savo žvilgsniu. Mes negailme įsivaizduoti kaip sutvarkytas dvasinis pasaulis, kur viskas yra dvasinės prigimties. Nereikia manyti, kad iš tikrųjų Kṛṣṇa nevalgo ir mes tik įsivaizduojame Jį valgant, – Jis valgo, tik kitaip negu mes. Kai galutinai pasieksime dvasinį lygmenį, mes valgysime lygiai taip pat. Pasiekus tą lygmenį, viena mūsų kūno dalis galės pavaduoti bet kurią kitą.

Kad galėtų kurti, Viṣṇu nereikia pašalinės pagalbos. Jam nereikalinga deivė Lakṣmī, kad pagimdytų Brahmą, nes Brahmā gimsta lotoso žiede, kuris išauga iš Viṣṇu bambos. Deivė Lakṣmī sėdi prieViṣṇu pėdų ir Jam tarnauja. Materialiame pasaulyje be lytinių santykių vaiko nepagimdysi, o dvasiniame pasaulyje galima turėti kiek nori vaikų ir apsieiti be žmonos pagalbos. Kadangi mes neturėjome progos įsitikinti dvasinės energijos galimybėmis, manome, kad Brahmos gimimas iš Viṣṇu bambos – tiesiog pasakėlė. Mes nesuvokiame, kad dvasinei energijai viskas įmanoma – ji labai galinga. Materialią energiją reguliuoja tam tikri dėsniai, tuo tarpu dvasinė energija yra visiškai nepriklausoma.

Brahmā gimsta iš Garbhodakaśāyī Viṣṇu bambos, o Garbhodakaśāyī Viṣṇu tėra dalinė Mahā-Viṣṇu manifestacija. Mahā-Viṣṇu odos porose tarsi sėklos glūdi nesuskaičiuojama daugybė visatų, ir kai Jis iškvepia, visos jos įgauna išraišką. Materialiame pasaulyje mes nematėme nieko panašaus, bet mums pažįstamas iškreiptas dvasinės realybės atspindys – prakaitavimo reiškinys. Vis dėlto mes nepajėgūs įsivaizduoti, kiek trunka vienas Mahā-Viṣṇu įkvėpimas ir iškvėpimas, nes per tą laiką sukuriamos ir sunaikinamos visatos. Viešpats Brahmā tegyvena per vieną įkvėpimą ir iškvėpimą. 4320000000 metų pagal mūsų laiko mastelį sudaro dvylika Brahmos valandų. Ir nors Brahmā gyvena šimtą savo metų, visas jo gyvenimas tetrunka vieną Mahā-Viṣṇu atokvėpį. Taigi mums neįmanoma įsivaizduoti, kokias galias slepia Aukščiausiojo Viešpaties kvėpavimas. O juk Mahā-Viṣṇu tėra dalinė Kṛṣṇos manifestacija.

Taigi Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī aprašo Viešpatį Caitanayą Mahāprabhu, kaip Patį Śrī Kṛṣṇą, Aukščiausią Dievo Asmenį, o Viešpatį Nityānandą – kaip pirmąją Kṛṣṇos ekspansiją, Balarāmą. Advaitācārya, vienas svarbiausiųjų Viešpaties Caitanyos Mahāprabhu mokinių, laikomas Mahā-Viṣṇu ekspansija. Advaitācārya irgi yra Viešpats, ir jei būsime visiškai tikslūs – Viešpaties ekspansija. Žodis advaita reiškia „nedualus.“ Šį vardą jis gavo todėl, kad nesiskiria nuo Aukščiausiojo Viešpaties. Dar jį vadina ācārya, mokytoju, nes jis skleidė Kṛṣṇos sąmonę. Tuo požiūriu jis yra beveik Caitanya Mahāprabhu. Nors Caitanya – tai Patsai Śrī Kṛṣṇa, Jis atėjo kaip bhaktas mokyti plačiuosius žmonių sluoksnius meilės Kṛṣṇai. Taip lygiai Advaitācārya apsireiškė skleisti Kṛṣṇos sąmonės žinias. Vadinasi, jis irgi yra Viešpats, nužengęs bhakto pavidalu. Kṛṣṇa apsireiškia penkiomis skirtingomis ekspansijomis: Jis ir Visi jo palydovai ateina kaip Aukščiausiojo Viešpaties bhaktai – Śrī Kṛṣṇa Caitanya, Nityānanda, Advaitācārya, Gadādhara, Śrīvāsa ir kiti. Tačiau bet kuriuo atveju Caitanya Mahāprabhu yra visų Savo bhaktų energijos šaltinis. Ir kadangi Jis yra šaltinis, jei mes kreipsimės prieglobsčio į Caitanyą Mahāprabhu ir prašysime, kad Jis padėtų sėkmingai vykdyti Kṛṣṇos sąmonės praktiką, mes tikrai padarysime pažangą. Vienoje Narottamos dāsos Ṭhākuros religinių giesmių yra tokie žodžiai: „Mano brangus Viešpatie Caitanya, pasigailėk manęs. Nėra už Tave gailestingesnio. Aš kreipiuosi su pačiu atkakliausiu prašymu, nes Tu nužengei išvaduoti puolusių sielų, o aš puolęs žemiausiai. Maldauju sau pirmumo teisės.“

Caitanya caritāmṛtos autorius Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī buvo Vṛndāvanos gyventojas ir didis bhaktas. Iki tol jis su savo šeima gyveno Katvoje, mažame Bengalijos miestelyje, Burdvano apskrityje. Jo šeima taip pat buvo Rādhā-Kṛṣṇos garbintojai, tačiau kartą, tarp šeimos narių kilus nedideliam kivirčui dėl atsidavimo tarnystės, sapne Nityānanda Prabhu patarė Kṛṣṇadāsai Kavirājai palikti namus ir eiti į Vṛndāvaną. Kad ir labai senas, Kṛṣṇadāsa Kavirāja tą pačią naktį išsiruošė į kelionę ir patraukė į Vṛndāvaną, ketindamas ten apsigyventi. Gyvendamas Vṛndāvanoje, jis susipažino su keliais Gosvāmiais, svarbiausiais Viešpaties Caitanyos Mahāprabhu mokiniais. Vṛndāvanos bhaktai paprašė jį parašyti Caitanya caritāmṛtą. Ir nors jis pradėjo šį darbą būdamas labai senyvo amžiaus, Viešpaties Caitanyos malone pajėgė jį pabaigti. Dar ir šiandien ši knyga yra pats autoritetingiausias veikalas apie Caitanyos filosofijos idėjas ir Jo gyvenimą.

Tuo laiku, kai Kṛṣṇadāsai Kavirāja Gosvāmī gyveno Vṛndāvanoje, šventyklų ten buvo nedaug. Pagrindinėmis buvo laikomos trys: Madana- mohana, Govindajī ir Gopīnātha. Kaip Vṛndāvanos gyventojas, jis reiškė savo nuolankią pagarbą šių šventyklų Dievybėms ir meldė Dievo prielankumo: „Dvasiniame gyvenime aš darau labai lėtą pažangą, todėl prašau Tavo pagalbos.“ Caitanya caritāmṛtoje Kṛṣṇadāsa pirmiausia lenkiasi Madana-mohanos vigrahai – Dievybei, kuri padeda mums daryti pažangą Kṛṣṇos sąmonėje. Praktikuojant Kṛṣṇos sąmonę, pirmutinis mūsų uždavinys – pažinti Kṛṣṇą ir savo ryšį su Juo. Pažinti Kṛṣṇą – reiškia sauvokti savajį „aš“, o suvokti savajį „aš“ – tai suvokti savo ryšį su Kṛṣṇa. Kadangi šie savitarpio santykiai gali būti suvokti garbinant Madana-mohanos vigrahą, Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī pirmiausia užmezga ryšį su šia Dievybe.

Užmezgęs tokį ryšį, Kṛṣṇadāsa Kavirāja ima garbinti funkcinę Dievybę – Govindą. Vṛndāvana – amžini Govindos namai. Dvasiniame N Vṛndāvanos pasaulyje pastatai sumūryti iš filosofinio akmens, jo karvės vadinasi surabhi – gausiai duodančios pieną, o medžiai – „troškimų medžiai“, nes išpildo viską, ko tik geidi. Vṛndāvanoje Kṛṣṇa gano surabhi N karves. Ten Jį garbina šimtai tūkstančių piemenaičių, gopių, ir visos jos yra sėkmės deivės. Kṛṣṇai nužengus į materialų pasaulį, drauge su Juo nusileidžia ir Vṛndāvana – taip paskui svarbų asmenį seka palyda. Kai ateina Kṛṣṇa, su Juo ateina ir Jo šalis, todėl Vṛndāvana nelaikoma materialaus pasaulio dalimi. Bhaktai susiranda prieglobstį Vṛndāvanoje (Indija), nes šis kraštas yra laikomas pirmapradės Vṛndāvanos atliepiniu. Galim apgailestauti, kad ten neauga kalpa-vṛkṣos – troškimus pildanty medžiai, tačiau Gosvāmių laikais kalpa-vṛkṣų būta. Žinoma, atėjęs stačiai prie troškimų medžio ir ėmęs ko nors jo reikalauti, nieko nepeši – pirma reikia tapti bhaktu. Gosvāmiai praleisdavo po kalpa-vṛkṣos medžiu tiktai vieną naktį, ir tie medžiai išpildydavo visus jų troškimus. Paprastam žmogui tai gali atrodyti nepaprasta, tačiau tam, kuris daro pažangą atidavimo tarnystės kelyje, visa tai tampa pasiekiama.

Vṛndāvana, kokia ji yra, atsiskleidžia tiktai tiems, kurie nebesiekia gauti malonumų iš materialių pasilinksminimų. „Kada mano protas apsivalys nuo materialių malonumų troškimo ir kada pagaliau galėsiu išvysti Vṛndāvaną?“ – klausia vienas didis bhaktas. Kuo labiau mes įsisąmoniname Kṛṣṇą, kuo didesnę darome pažangą, tuo labiau mums atsiskleidžia visa ko dvasinė esmė. Būtent dėl to Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī manė, kad Indijos Vṛndāvana niekuo nenusileidžia Vṛndāvanai dvasiniame danguje, ir Caitanya caritāmṛtoje aprašė Rādhārāṇī ir Kṛṣṇą, sėdinčius po Vṛndāvanos troškimų medžiu, soste, aptaisytame vertingais brangakmeniais. Artimi Kṛṣṇos draugai, piemenukai ir gopės tarnauja ten Rādhai ir Kṛṣṇai, Jų garbei gieda ir šoka, vaišina Juos betelio riešutais bei gaivinančiais gėrimais, dabina Jų Šviesybes gėlėmis. Dar ir šiais laikais, liepos mėnesį Indijos žmonės puošia Dievybių sostus ir atkuria šią sceną. Paprastai tuo laiku vykstama į Vṛndāvaną nusilenkti Dievybėms.

Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī teigia, kad Rādhos ir Kṛṣṇos Dievybės rodo mums, kaip tarnauti Rādhai ir Kṛṣṇai. Madana-mohanos Dievybės padeda tvirtai įsisąmoninti, kas „aš esu amžinas Tavo tarnas.“ O garbinant Govindą, prasideda tikroji tarnystė, todėl Govinda vadinamas funkcine Dievybe. Gopīnāthos Dievybė – tai Kṛṣṇa, gopių globėjas ir valdovas. Jis prisiviliojo gopes (piemenaites) Savo fleitos garsais, ir kai gopės atėjo, ėmė su jomis šokti. Šiuos žaidimus aprašo Śrīmad-Bhāgavatam dešimta giesmė. Gopės – tai Kṛṣṇos vaikystės draugės. Visos jos buvo ištekėjusios, mat Indijoje mergaitės ištekinamos iki dvylikos metų. Jaunuoliai neveda, kol nesulaukia aštuoniolikos metų, taigi Kṛṣṇa, kuris tuo laiku turėjo penkiolika šešiolika metų, buvo nevedęs. Ir vis dėlto Jis ragino mergaites palikti namus ir kvietė su Juo pašokti. Tas šokis vadinasi rāsa-līlā ir yra pats iškilniausias Vṛndāvanos žaidimas. Dėl jo Kṛṣṇa vadinamas Gopīnātha – numylėtuoju gopių valdovu.

Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmī meldžia Viešpatį Gopīnāthą palaiminimo. „Tegul Gopīnātha, gopių valdovas, Kṛṣṇa, palaimina jus. Būkite palaiminti Gopīnāthos.“ Kṛṣṇa pavilioja gopes svaiginančiais flritos garsais, todėl Caitanya caritāmṛtos autorius meldžia Kṛṣṇą, kad transcendentiniais pasakojimo garsais Jis paviliotų ir skaitytojo protą. Šia knyga – Viešpaties Caitanyos mokymas – stengiamasi perteikti tų garsų esmę lengvai skaitomo ir trumpo atpasakojimo forma.