DEŠIMTAS SKYRIUS: KṚṢṆOS GROŽIS

Kṛṣṇa vadinamas Madana-mohana, nes Jis pavergia Kupidono protą. Madana-mohanos vardu Jis garsus dar ir todėl, kad priima Vrajos mergelių atsidavimo tarnystę ir rodo joms Savo palankumą. Nugalėjęs Kupidono puikybę, Viešpats pradeda rāsos šokį kaip naujas Kupidonas. Jis garsėja Madana-mohanos vardu ir dėl Savo sugebėjimo pavergti moterų protus penkiomis strėlėmis: pavidalu, skoniu, kvapu, garsu ir lytėjimu. Vėrinio, kuris puošia Kṛṣṇos kaklą, perlai balti lyg antys, dabinanti Jo galvą povo plunksna žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Geltonas Jo rūbas lyg žaibo tvyksnis danguje, o Patsai Kṛṣṇa panašus į ką tik susitelkusius debesis. Gopės – tarytum varpeliai ant Kṛṣṇos kojų. Kai debesis pratrūksta liūtimi ant vilnijančių javų laukų, atrodo, lyg Kṛṣṇa Savo žaidimų malonės lietumi gaivintų gopių širdis. Ir iš tiesų, liūčių sezono metu į dangų pakyla antys, ir jis sutviska vaivorykšte. Vṛndāvanoje Kṛṣṇa laisvai vaikštinėja tarp Savo draugų lyg piemenukas, o kai Jis ima groti fleita, visus gyvus kūrinius – judančius ir nejudančius – apima ekstazė. Jie virpa, ir iš akių jiems plūsta ašaros. Iš Kṛṣṇos vertenybių visų didžiausia – santuokinė meilė. Kṛṣṇa yra visų turtų, visos galios, visos šlovės, viso grožio, viso žinojimo ir viso atsižadėjimo valdovas; Jo grožis užbaigtu pavidalu – tai santuokinis žavesys. Kṛṣṇos pavidalas – santuokinis grožis – amžinai būdingas tiktai Kṛṣṇai, kai kitomis Jo vertenybėmis pasižymi ir Nārāyaṇos pavidalas.

Kai Viešpats Caitanya pasakojo apie Kṛṣṇos santuokinio žavesio ypatingą puikumą, Jį pagavo ekstazė, ir, griebęs už rankų Sanātaną Gosvāmī, Jis ėmė aukštinti Vrajos mergelių laimę, kalbėdamas Śrīmad-Bhāgavatam posmą (10.44.14):

gopyas tapaḥ kim acaran yad amuṣya rūpaṁ
lāvaṇya-sāram asamordhvam ananya-siddham
dṛgbhiḥ pibanty anusavābhinavaṁ durāpam
ekānta-dhāma yaśasaḥ śriya aiśvarasya

„Kokią didžiulę askezę atliko Vṛndāvanos mergelės, jei dabar jos gali gerti nektarą Kṛṣṇos, kuris yra visas grožis, visa galia, visi turtai, visa šlovė ir kurio kūno spindesys – tai viso grožio versmė.“

Kṛṣṇos kūnas, amžinos jaunystės grožio vandenynas, tarytum maudosi savo grožio bangose. Nuo tų bangų ir nuo to sūkurio, kurį sukelia Kṛṣṇos fleitos garsai, gopių širdys suvirpa tarsi išdžiūvę lapai ant šakelių, ir kai tie lapai nukrinta prie Kṛṣṇos lotoso pėdų, pakilti jie nebegali. Joks grožis negali lygintis su Kṛṣṇos grožiu, nes grožiu niekas Jam neprilygsta ir Jo nepranoksta. Kadangi Jis visų inkarnacijų šaltinis (taip pat ir Nārāyaṇos pavidalo), sėkmės deivė, amžinai lydinti Nārāyaṇą, palieka Nārāyaṇos draugiją ir ima atgailauti, kad laimėtų Kṛṣṇos draugystę. Tokia yra Kṛṣṇos neprilygstamo grožio didybė, neišsenkamas viso grožio lobynas. Tai Kṛṣṇos grožis gimdo visa, kas puiku.

Gopių nuotaikos tarsi veidrodis, kuriame kas akimirką galima išvysti naują Kṛṣṇos grožio atspalvį. Kas akimirką Kṛṣṇa ir gopės sušvyti vis didesniu transcendentiniu žavesiu, ir tarp jų nuolatos vyksta transcendentinės varžybos. Niekas negali deramai įvertinti Kṛṣṇos grožio – nei tinkamai atlikdamas savo pareigas pagal veiklos pobūdį, nei mistinės yogos askezėmis, nei gilindamas žinias, nei malda. Transcendentinį Kṛṣṇos grožį regi tik tie, kurie pasiekė transcendentinės meilės Dievui lygį ir kurie iš meilės su atsidavimu Jam tarnauja. Tas grožis yra visų vertenybių kvintesencija – deramai įvertinamas jis tik Goloka Vṛndāvanoje ir niekur kitur. Gailestingumą, šlovę ir kitas grožio savybes Kṛṣṇa įkūnija Nārāyaṇos pavidale, tačiau Nārāyaṇa neturi Kṛṣṇos švelnumo ir didžiadvasiškumo. Šiomis savybėmis pasižymi tik Kṛṣṇa.

Viešpats Caitanya, įkvėptas Śrīmad-Bhāgavatam posmų, kuriuos aiškino Sanātanai, pacitavo dar vieną jų (sb 9.24.65):

yasyānanaṁ makara-kuṇḍala-cāru-karṇa-
bhrājat-kapola-subhagaṁ savilāsa-hāsam
nityotsavaṁ na tatṛpur dṛśibhiḥ pibantyo
nāryo narāś ca muditāḥ kupitā nimeś ca

„Gėrėjimasis Kṛṣṇos grožiu gopėms tapo tarsi nuolatinio džiaugsmo ceremonija. Jas džiugina nuostabus Kṛṣṇos veidas, nuostabios Jo ausys su auskarais, aukšta Jo kakta bei šypsena, ir gėrėdamosi Kṛṣṇos grožiu, jos ima priekaištauti kūrėjui Brahmai, kad Kṛṣṇos paveikslas kas akimirką pasislėpia, mirksint jų akims.“

Vedų himnai, kurie vadinasi kāma-gāyatrī, apdainuoja Kṛṣṇos veidą kaip visų mėnulių valdovą. Kalbant metaforomis, egzistuoja daugybė įvairių mėnulių, bet visi jie susijungia Kṛṣṇoje. Vienas mėnulis – tai Jo burna, kitas – Jo skruostai, mėnuliai – Jo rankų bei kojų pirštų galiukai, o sandalmedžio pasta ant Jo kūno – tai mėnulio dėmės. Taigi viso yra dvidešimt keturi su puse mėnulio, o Kṛṣṇa – jų centras.

Kṛṣṇos auskarų, akių ir antakių judesiai panašūs į šokį ir nepaprastai žavi Vrajos mergeles. Atsidavimo tarnystės veiksmai sustiprina šios tarnybos jausmą. Ir į ką dar norėtųsi žvelgti, jei ne į Kṛṣṇos veidą? O kadangi dviejų akių matyti Kṛṣṇai nepakanka, mes jaučiamės bejėgiai ir todėl sielvartaujame. Truputį palengvėja, kai imame kaltinti kuriamąsias kūrėjo galias. Kas negali atsižiūrėti į Kṛṣṇos veidą, sielojasi: „Turiu ne tūkstantį, o tik dvi akis, bet ir joms žvelgti trukdo vokų mirksėjimas. Matyt, šio kūno kūrėjas ne itin protingas. Jam nežinoma ekstazės poezija – jis viso labo nuobodus kūrėjas, prozininkas. Jis nežino, kaip sutvarkyti daiktus taip, kad žmogus tematytų Kṛṣṇą.“

Gopių širdys visada sąla nuo Kṛṣṇos kūno grožio. Jis – grožio vandenynas, ir nuostabus Jo veidas, šypsena bei kūno spindesys labiau už viską vilioja gopių mintis. Kṛṣṇa-karnāmṛta Kṛṣṇos veidą, šypseną ir Jo kūno spindesį apibūdina kaip patrauklų, patrauklesnį ir patraukliausią. Kṛṣṇos kūno spindesys, Jo veidas ir šypsena savo grožiu sukrečia tobulą bhaktą, ir jis panyra į transcendentinių konvulsijų vandenyną. Regint Kṛṣṇos grožį, žmogų ištinka konvulsijos, ir jų nereikia gydyti. Taip ir paprastų traukulių gydytojas nebando sustabdyti ir neduoda net gurkštelėti vandens, kad žmogui palengvėtų.

bhaktas vis labiau ir labiau ilgisi Kṛṣṇos, nes, Kṛṣṇai nesant, jis negali gerti Jo grožio nektaro. Išgirdęs transcendentinį Kṛṣṇos fleitos garsą, bhaktas taip įsigeidžia klausytis jo, kad tas troškimas padeda jam prasiskverbti pro materialaus pasaulio apvalkalą ir įžengti į dvasinį dangų, kur transcendentinis fleitos garsas įsiskverbęs į gopių pasekėjų ausis. Kṛṣṇos fleitos garsai visada skamba gopių ausyse ir žadina jų ekstazę. Juos išgirdusios, ausys nebegirdi jokių kitų garsų. Ko nors savo šeimos narių paklaustos, gopės nebesugeba dorai atsakyti į klausimus, nes jų ausyse teskamba tie nuostabūs Kṛṣṇos fleitos garsai.

Taip Viešpats Caitanya paaiškino transcendentinę Kṛṣṇos esmę, Jo ekspansijas, Jo kūno spindesį ir visa, kas susiję su Juo. Žodžiu, Viešpats Caitanya nusakė esant Kṛṣṇą tokį, koks Jis išties yra. Be to, Jis nurodė būdą, kuris padeda priartėti prie Kṛṣṇos. Ta proga Caitanya Mahāprabhu pabrėžė, kad vienintelis būdas, kuris padeda prie Jo priartėti – tai atsidavimo tarnystė Kṛṣṇai. Tokia yra Vedų raštų išvada. Išminčiai skelbia: „Kas, norėdamas išsiaiškinti transcendentinės realizacijos būdą, kreipsis į Vedų raštus ar ieškos patarimo Purāṇose (jos laikomos gimininga šventraščiams raštija), tas patirs, kad visų Vedų raštų išvada viena: Aukščiausias Dievo Asmuo Kṛṣṇa yra vienintelis garbinimo objektas.“

Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, Aukščiausias Dievo Asmuo, ir Jis egzistuoja vidinėje Savo galioje, kuri, kaip nurodo Bhagavad-gītā, vadinasi svarūpa-śakti, ar ātma-śakti. Jis sukuria daugybę įvairiausių Savo pavidalų, dalis jų vadinasi asmeniški pavidalai, o dalis – atskirti pavidalai. Taip Jis gyvena visose dvasinėse planetose ir materialiose visatose. Jo atskirtų pavidalų ekspansijos vadinamos gyvomis esybėmis, o šios klasifikuojamos pagal Viešpaties energijas. Jos skirstomos į dvi kategorijas: amžinai išvaduotas ir amžinai sąlygotas. Amžinai išvaduotos gyvos esybės niekada nesusiliečia su materialia gamta, todėl joms netenka patirti materialaus gyvenimo. Jos amžinai yra Kṛṣṇos sąmonėje, atlieka atsidavimo tarnystę Viešpačiui ir priskiriamos prie Kṛṣṇos palydovų. Vienintelis jų malonumas ir vienintelis gyvenimo džiaugsmas – transcendentinė meilės tarnystė Kṛṣṇai. Kita vertus, amžinai sąlygotos esybės yra amžinai atskirtos nuo transcendentinės meilės tarnystės Kṛṣṇai ir todėl pasmerktos trejopoms materialios būties kančioms. Už amžiną sąlygotos sielos nusiteikimą gyventi atskirai nuo Kṛṣṇos materialios energijos kerai atlygina jai dvejopomis kūniškos egzistencijos formomis: egzistencija grubiu kūnu, kurį sudaro penki pradmenys, ir subtiliu kūnu, susidedančiu iš proto, intelekto ir ego. Dviejų kūnų kevale sąlygota siela amžinai kenčia materialios būties kančias, kurios vadinasi trejopos kančios. Maža to, ji yra šešių priešų (aistros, pykčio, etc.) valdžioje. Tokia liga nuolatos serga sąlygota siela.

Serganti ir sąlygota gyva esybė klajoja po visatą. Kartais ji patenka į aukštesnę planetų sistemą, kartais – į žemesnę. Taip sirgdama ji stumia savo dienas. Išsigydyti sąlygota siela tegali sutikusi patyrusį gydytoją – bona fide dvasinį mokytoją. Ištikimai laikydamasi bona fide dvasinio mokytojo nurodymų, sąlygota siela pagyja nuo materialios ligos, pasikelia į išsivadavimo pakopą, vėl gauna galimybę su atsidavimu tarnauti Kṛṣṇai ir grįžta namo, atgal pas Kṛṣṇą. Sąlygota gyva esybė turi suvokti savo tikrąją padėtį ir melsti Viešpaties: „Ar dar ilgai būsiu aistros, pykčio ir kitų kūno funkcijų valdžioje?“ Aistra ir pyktis – sąlygotos sielos valdovai – yra negailestingi. O sąlygota siela niekada nepaliauja tarnavusi šiems negailestingiems šeimininkams. Tačiau atgavusi savo tikrąją – Kṛṣṇos – sąmonę, ji palieka piktuosius šeimininkus ir su tyra, atvira širdimi priartėja prie Kṛṣṇos, siekdama Jo prieglobsčio. Tada ji meldžia, kad Kṛṣṇa leistų transcendentaliai su meile Jam tarnauti.

Kartais Vedų raštija išaukština karminę veiklą, mistinę yogą ir spekuliatyvių žinių paieškas, vadindama jas įvairiais savęs realizacijos keliais. Nepaisant tokio šlovinimo, visi Vedų raštai prieina išvadą, kad aukščiausias kelias – atsidavimo tarnystė. Kitaip sakant, atsidavimo tarnystė Viešpačiui Kṛṣṇai – tai aukščiausias ir tobuliausias kelias į savęs pažinimą, todėl būtent jį ir patariama praktikuoti. Karminė veikla, mistinė meditacija bei filosofinė spekuliacija nėra tiesioginiai savęs realizavimo metodai. Šie metodai netiesioginiai, nes be atsidavimo tarnystės jie neatves į aukščiausią savęs pažinimo tobulumą. Visų savęs realizacijos metodų pagrindas iš esmės yra atsidavimo tarnystė.