Įžanginė mantra

oṁ pūrṇam adaḥ pūrṇam idaṁ
pūrṇāt pūrṇam udacyate
pūrṇasya pūrṇam ādāya
pūrṇam evāvaśiṣyate
Synonyms: 
oṁ — absoliuti visuma; pūrṇam — visiškai tobula; adaḥ — ta; pūrṇam — visa; idam — šis reiškinių pasaulis; pūrṇāt — iš visų tobuliausio; pūrṇam — pilnavertė dalis; udacyate — sukuriama; pūrṇasya — iš absoliučios visumos; pūrṇam — visiškai viską; ādāya — atėmus; pūrṇam — visiška pusiausvyra; eva — net; avaśiṣyate — išlieka.
Translation: 
Dievo Asmuo yra tobulas ir absoliutus, ir kadangi Jis visiškai tobulas, visa, kas iš Jo kyla, taip pat ir šis reiškinių pasaulis, yra tobulai aprūpinta viskuo, kas būtina pilnavertei visumai. Viskas, kas kyla iš tobulos visumos, irgi yra tobula. Kadangi Jis – tobula visuma, tai net atsiskyrus nuo Jo daugybei pilnaverčių dalių, Jis Pats išlaiko visišką pusiausvyrą.
Purport: 

komentaras:

Tobula visuma, Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, – tai absoliutus Dievo Asmuo. Beasmenio Brahmano ar Paramātmos, Supersielos, pažinimas yra nevisiškas Absoliučios Visumos pažinimas. Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra sac-cid-ānanda-vigraha, ir beasmenio Brahmano pažinimas – tai Jo sat bruožo, kitaip sakant, Jo amžinatvės aspekto pažinimas. O Paramātmos, Supersielos, pažinimas – tai Jo sat ir cit bruožų, t. y. amžinatvės ir žinojimo aspektų pažinimas. Tačiau pažinti Dievo Asmenį reiškia pažinti iškart visus transcendentinius Jo bruožus: sat, cit ir ānanda, palaimą. Kai žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Asmenį, jis pažįsta šiuos tris Absoliučiosios Tiesos aspektus iki galo. Kaip jau minėjome, Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra sac-cid-ānanda-vigraha. Vigraha reiškia „pavidalas“. Taigi tobula visuma turi pavidalą. Jei Ji neturėtų pavidalo arba kokia kita prasme būtų menkesnė už Savo kūrinį, Ji nebūtų absoliuti. Absoliuti visuma turi aprėpti viską – ir tai, ką mes galime patirti, ir tai, kas yra už mūsų patyrimo ribų. Antraip Ji nebūtų absoliuti.

Absoliučios visumos, Dievo Asmens, galios neišsemiamos. Jos yra tobulos, kaip ir Pats Dievo Asmuo. Taigi šis reiškinių pasaulis irgi vidujai tobulas. Materiali visata – tai laikinas pasaulis, sudarytas iš dvidešimt keturių pradų, kurie, jungdamiesi vienas su kitu, gali sukurti viską, kas reikalinga visatai palaikyti ir egzistuoti. Jokios pašalinės pagalbos tam nereikia. Visata funkcionuoja pagal savo laiką, kurį nustato absoliučiosios visumos energija. Kai skirtasis laikas baigiasi, pagal tobulą visumos tvarką šis laikinas pasaulis sunaikinamas.

Pilnavertėms dalelėms (t. y. gyvosioms būtybėms) yra sudarytos visos galimybės, kad jos galėtų pažinti absoliučiąją visumą. Visi pasaulio netobulumai, kuriuos mes matome, yra išsamių žinių apie absoliučią visumą neturėjimo rezultatas. Kai gyva būtybė gauna žmogaus gyvybės formą (šią formą ji įgyja, evoliucionuodama per 8 400 000 gyvybės rūšių ir nuolat gimdama bei mirdama), tada iki galo atsiskleidžia jos sąmonė. Ir jei, būdama žmogumi ir apdovanota tobula sąmone, gyva esybė nesuvokia savęs kaip absoliučios visumos pilnavertės dalies, ji praranda galimybę realizuoti savo tobulumą ir materialios gamtos dėsniai vėl įstumia ją į evoliucijos ciklą.

Nesuvokdami, kad gamtoje yra nustatyta tobula tvarka mūsų egzistencijai palaikyti, mes stengiamės kuo plačiau naudoti gamtos išteklius ir sukurti vadinamąjį pilnavertį gyvenimą, kurio esmė – jutiminiai džiaugsmai. Tai yra paklydimas. Manyti, kad nesiedama savęs su absoliučiąja visuma ir tesiekdama patenkinti savo jausmus gyvoji esybė bus laiminga, yra iliuzija. Ranka yra pilnavertė kūno dalis, kol ji susijusi su visu kūnu. Atskyrus ranką nuo kūno, ji tebėra panaši į ranką, tačiau jau nebeturi rankai būdingų ypatybių. Taip lygiai ir gyvosios būtybės yra neatsiejamos absoliučiosios visumos dalelės, ir, atsiejus jas nuo absoliučiosios visumos, iliuzinis savo pilnatvės pajautimas nebegali suteikti joms tikrojo pasitenkinimo.

Visos žmogaus galios tegali būti iki galo realizuotos, tarnaujant absoliučiajai visumai. Kad ir kam betarnautume šiame pasaulyje – visuomeniniams, politiniams, socialiniams, tarptautiniams ar net tarpplanetiniams interesams, ši tarnystė nebus pilnavertė, kol nesusiesime jos su absoliučiąja visuma. Kai viskas siejama su absoliučiąja visuma, jos neatskiriamos dalelės irgi tampa pilnavertės.