Įvadas

„Vedų mokymas“ (Jo Dieviškosios Kilnybės
A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupādos paskaita, įvykusi
1969 metų spalio 6 dieną Anglijoje, Londone, Conway Hall’e.)

Ponios ir ponai, šios dienos tema – Vedų mokymas. Kas yra Vedos? Sanskrito žodžio veda veiksmažodinę šaknį galima aiškinti įvairiai, tačiau iš esmės veda reiškia „žinios“. Vedų mokymas yra pirminės žinios, todėl visas mūsų turimas žinias galime pavadinti veda. Kol esame sąlygoti materijos, mūsų žinios turi daug trūkumų. Sąlygota siela skiriasi nuo išsivadavusios tuo, kad sąlygotai sielai būdingi keturi trūkumai. Pirmasis trūkumas tas, kad ji pasmerkta klysti. Pavyzdžiui, mūsų šalyje Mahatma Gandhis laikomas didžiu žmogumi, tačiau net ir jis daug kartų klydo. Paskutiniąją jo gyvenimo dieną patarėjas perspėjo jį: „Mahatma Gandhi, neikite į susirinkimą Nju Delyje. Iš savo draugų girdėjau, kad ten pavojinga.“ Tačiau jis nepaklausė. Jis atkakliai laikėsi savo nuomonės, kad turi eiti, ir buvo nužudytas. Klysta net tokios didžios asmenybės, kaip Mahatma Gandhis ar prezidentas Kennedy – visų nė neišvardinsi. Klysti žmogiška. Toks vienas iš sąlygotos sielos trūkumų.

Kitas trūkumas – pasiduoti iliuzijos apgaulei. Iliuzija reiškia matyti tai, ko nėra (māyā). Māyā reiškia „tai, ko nėra“. Kiekvienas savo kūną laiko savuoju „aš“. Paklaustas, kas esate, atsakysite: „Aš misteris Džonas, aš turtingas žmogus, aš tas ir tas“, t. y. tapatinsite save su kūnu. Bet jūs – ne kūnas. Tai iliuzija.

Trečiasis trūkumas – tai polinkis apgaudinėti. Kiekvienas yra linkęs apgaudinėti kitus. Visiškas kvailys, ir tas, dedasi labai protingas. Akivaizdu, kad jis nieko nesupranta ir daro klaidas, tačiau jis vis tiek samprotauja: „Manau, yra taip ir taip“, nors iš tikrųjų nė nenutuokia, kas yra patsai ir dėl ko gyvena. Jis rašo filosofines knygas, nors pats toli gražu nėra tobulas. Tai yra liga, kuri vadinasi apgavystė.

Ir pagaliau paskutinysis trūkumas – mūsų juslių netobulumas. Mes labai didžiuojamės, kad galime regėti. Dažnas iššaukiamai klausia: „O ar galite parodyti man Dievą?“ Bet ar jūs turite akis, kad pamatytumėte Dievą? Neturint jų, tai padaryti neįmanoma. Jei dabar kambaryje staiga užgestų šviesa, jūs nepamatytumėte net savo paties rankos. Tad ko vertas jūsų regėjimas? Taigi, turėdami netobulus jutimus, mes negalime tikėtis įgyti žinių (vedų). Sąlygota siela, turinti šiuos trūkumus, negali suteikti tobulų žinių. Be to, mes ir patys netobuli. Štai kodėl mes priimame Vedas tokias, kokios jos yra.

Jūs pavadinsite Vedas „induizmo“ raštais, tačiau iš tikro žodžiai „induistas, indas“ yra svetimos kilmės. Mes ne induistai. Geriausiai mūsų kultūrą apibrėžia žodis varṇāśrama. Šis žodis nurodo į tuos, kurie gyvena pagal Vedas ir pripažįsta visuomenės skirstymo į keturias varṇas ir keturias āśramas pagrįstumą. Yra keturios visuomenės klasės ir keturios dvasinio gyvenimo pakopos. Ši sistema vadinasi varṇāśrama. „Bhagavad-gītoje“ (4.13) pasakyta: „Šios klasės egzistuoja visur, nes jas sukūrė Dievas.“ Keturios visuomenės klasės, tai: brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyai ir śūdros. Brāhmaṇai yra labai protingi žmonės, pažinę Brahmaną. Kita protingų žmonių klasė – kṣatriyai, valdytojai. Trečioji – vaiśyai, arba prekijai. Šis natūralus visuomenės skirstymas į klases sutinkamas visur. Toks yra Vedų principas, ir mes jį laikome teisingu. Vedų principus reikia pripažinti kaip neginčijamą tiesą, kadangi Vedos neklysta. Tokia žodžio „pripažinti“ prasmė. Antai Indijoje karvės mėšlas, nors ir yra gyvulio išmatos, laikomas švariu. Vienur Vedos sako, kad, prisilietus prie išmatų, reikia nedelsiant išsimaudyti, o kitur – kad karvės mėšlas švarus. Išvalius karvės mėšlu nešvarią vietą, ji tampa švari. Įprastinė mūsų logika sakys: „Tai prieštaravimas.“ Ir iš tikrųjų, įprastiniu požiūriu pastarasis nurodymas prieštarauja ankstesniajam, tačiau čia nėra klaidos. Tai faktas. Kalkutoje vienas garsus mokslininkas medikas ištyrė karvės mėšlą ir nustatė, kad jis puikus antiseptikas.

Jeigu Indijoje žmogus pasakytų kam nors: „Tu turi daryti taip“, jis išgirstų atsakymą: „Ką tu nori tuo pasakyti? Ar taip liepia Vedos, kad aš neprieštaraudamas turėčiau klausyti tavęs?“ Vedų nurodymų negalima aiškinti, kaip kam patinka. Ir jeigu atidžiai panagrinėsite kiekvieną šių nurodymų, galų gale įsitikinsite, kad visi jie teisingi.

Vedų išmintis nėra žmonių sukauptos žinios. Vedų žinių šaltinis yra dvasinis pasaulis, Viešpats Kṛṣṇa. Kitas Vedų pavadinimas yra śruti. Śruti – tai žinios, įgyjamos ne eksperimentinio mokslo keliu, o tiesiog klausantis. Śruti yra tarsi motina. Iš motinos mes daug ką sužinome. Antai, jeigu jūs norite sužinoti, kas jūsų tėvas, į šį jūsų klausimą gali atsakyti tik motina. Kai motina sako: „Štai tavo tėvas“, belieka tuo patikėti, nes eksperimentiškai to patikrinti negalima. Analogiškai, jeigu norite pažinti tai, kas yra už patyrimo ribų, kas nepasiekiama jutimams ir yra aukščiau eksperimentinio mokslo galių, turite kreiptis į Vedas. Apie eksperimentus čia negali būti ir kalbos. Viskas jau išbandyta ir patikrinta. Reikia patikėti motinos žodžiais. Kitos išeities nėra.

Vedos yra laikomos motina, o Brahmā vadinamas seneliu, arba proseniu, kadangi kūrimo aušroje jis pirmasis gavo Vedų žinias. Brahmā buvo pirmoji gyvoji būtybė. Gautąsias Vedų žinias jis perteikė Nāradai ir kitiems mokiniams bei sūnums, o šie savo ruožtu perdavė jas savo mokiniams. Taip mokinių seka Vedų žinios pasiekė mus. „Bhagavad-gītā“ irgi patvirtina, kad Vedų žinios perteikiamos tokiu būdu. Eksperimentuodami prieisime prie tų pačių išvadų. Geriau iškart pripažinti Vedų teiginius – taip sutaupysite laiko. Jeigu norite sužinoti, kas jūsų tėvas, ir autoritetas šiuo klausimu jums yra motina, tai nesiginčydami sutiksite su tuo, ką ji sakys. Yra trys įrodymų būdai: pratyakṣa, anumāna ir śabda. Pratyakṣa reiškia „tiesioginis stebėjimas“. Tiesioginis stebėjimas nėra pats geriausias, nes mūsų jutimai netobuli. Mes kasdien matome saulę, ir mums ji panaši į nedidelį skritulį, nors iš tikrųjų ji daug kartų didesnė už daugelį planetų. Tad ko vertas stebėjimas? Norėdami daugiau sužinoti apie saulę, turime skaityti knygas. Vadinasi, tiesioginis patyrimas netobulas. Egzistuoja dar ir kitas pažinimo būdas – anumāna, induktyvioji logika, arba hipotezė: „Galbūt yra taip.“ Antai Darvino teorija sako: „Gali būti, kad yra taip ir taip.“ Tačiau tai ne mokslas. Tai spėjimas, o spėjimas, kaip ir tiesioginis patyrimas, negali būti tobulas. Patikimiausios yra tos žinios, kurios gaunamos iš autoritetingų šaltinių. Kai jūs gaunate radijo laidų programą, kurią išleido radijo stotis, jūs tikite ja. Jūs nemėginate jos neigti. Jums nereikalingi jokie eksperimentai, nes gavote ją iš patikimo šaltinio.

Vedų žinios vadinasi śabda-pramāṇa, arba śruti. Śruti reiškia, kad tas žinias reikia įgyti klausantis. Vedos moko, kad, norėdami suvokti transcendentinį mokslą, turime klausytis žmogaus, kuris jį išmano. Transcendentinės žinios – tai žinios iš anapus visatos. Visatos ribose gaunamos žinios yra materialios, o žinios iš anapus visatos – transcendentinės. Mes neįstengiame nuskrieti ten, kur baigiasi visata, o ką kalbėti apie dvasinį pasaulį. Taigi gauti pilnaverčių žinių mes negalime.

Dvasinis pasaulis išties egzistuoja. Egzistuoja kita būtis anapus to, kas būna tai išreikšta, tai neišreikšta. Tačiau kaip sužinoti, kad egzistuoja pasaulis, kurio planetos ir gyventojai amžini? Žinių apie jį turime, bet kaip jas eksperimentiškai patikrinti? Tai neįmanoma. Todėl turime kreiptis pagalbos į Vedas. Toks yra Vedų pažinimo metodas. Mūsų Kṛṣṇos sąmonės judėjimas gauna žinias iš aukščiausiojo autoriteto, Kṛṣṇos. Aukščiausiuoju autoritetu Kṛṣṇą pripažįsta visų kategorijų žmonės. Visų pirma aš kalbu apie dvi transcendentalistų kategorijas. Viena jų – impersonalistai, māyāvādžiai. Paprastai juos vadina vedāntistais, Śaṅkarācāryos pasekėjais. Kita transcendentalistų kategorija – vaiṣṇavai. Jiems priklauso Rāmānujācārya, Madhvācārya bei Viṣṇusvāmis. Ir Śaṅkara-sampradāya, ir Vaiṣṇava-sampradāya pripažįsta Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Śaṅkarācārya paprastai laikomas impersonalistu, nes jis skelbė impersonalizmą ir beasmenio Brahmano idėją, tačiau iš tikrųjų jis buvo užsislėpęs personalistas. Komentuodamas „Bhagavad-gītą“ jis rašė: „Nārāyaṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, egzistuoja anapus šio kosminio pasaulio.“ Ir toliau: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Nārāyaṇa, – tai Kṛṣṇa. Jis atėjo į žemę kaip Devakī ir Vasudevos sūnus.“ Śaṅkarācārya neatsitiktinai pamini Kṛṣṇos tėvo ir motinos vardus. Taigi visi transcendentalistai pripažįsta Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Tai yra neginčijama. Kṛṣṇos sąmonėje žinių mes semiamės tiesiogiai iš Kṛṣṇos, skaitydami „Bhagavad-gītą“. Mes išleidome „Bhagavad-gītą, kokia ji yra“, kadangi priimame Paties Kṛṣṇos žodžius tiesiogiai, neinterpretuodami jų kaip mums patinka. Toks yra Vedų pažinimo metodas. Vedų žinios yra grynos, todėl mes pripažįstame jas. Mes pripažįstame viską, ką sako Kṛṣṇa. Tai Kṛṣṇos sąmonė. Taip sutaupome daug laiko. Pasirinkus tinkamą autoritetą arba žinių šaltinį, galima sutaupyti laiko. Pavyzdžiui, materialiame pasaulyje yra du pažinimo metodai: indukcijos ir dedukcijos. Kad žmogus mirtingas, pripažįstame vadovaudamiesi dedukcijos metodu. Jūsų tėvas, sesuo – visi aplink tvirtina, kad žmogus mirtingas, tačiau pats jūs nedarote eksperimentų. Jūs neabejojate, kad žmogus mirtingas. O jeigu norėtumėte patikrinti, ar tikrai žmogus mirtingas, turėtumėte ištirti visus iki vieno žmones, ir vis tiek liktų abejonė, kad kažkur yra nemirtingas žmogus, tik jūs jo nesutikote. Jūsų tyrinėjimams nebūtų galo. Sanskrito kalba šis metodas vadinasi āroha, aukštyneigis. Jeigu norite įgyti žinių savo jėgomis, pasitikėdamas vien netobulais jutimais, niekada neprieisite prie teisingų išvadų. Tai neįmanoma.

„Brahma-saṁhitoje“ yra pasakyta: „Sėskite į lėktuvą, skriejantį minties greičiu.“ Mūsų materialūs lėktuvai gali pasiekti dviejų tūkstančių mylių per valandą greitį, o koks gi minties greitis? Sėdėdami namuose, jūs staiga pagalvojate apie Indiją, kuri, sakykime, yra už dešimties tūkstančių mylių, ir išsyk Indijos vaizdas iškyla prieš jūsų akis, ji – jūsų namuose. Jūsų mintys nuskriejo tenai. Štai koks didelis minties greitis. Todėl pasakyta: „Jei tokiu greičiu skriesite milijonus metų, įsitikinsite, kad dvasinis dangus beribis.“ Prie jo neįmanoma net priartėti. Todėl Vedos nurodo, kad reikia (vartojamas žodis „privalu“) kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, guru. Kokius reikalavimus turi atitikti tikras dvasinis mokytojas? Jis turi būti suvokęs Vedų esmę ir išgirdęs ją iš teisingo šaltinio. Priešingu atveju, jo negalima pavadinti tikru. Jis turi būti įsitvirtinęs Brahmane. Tai dvi ypatybės, kuriomis jis privalo pasižymėti. Mūsų Kṛṣṇos sąmonės judėjimas yra autoritetingas ir atitinka visus Vedų principus. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa sako: „Tikrasis Vedų tyrinėjimo tikslas – pažinti Mane.“ „Brahma-saṁhitoje“ taip pat teigiama: „Kṛṣṇa, Govinda, reiškiasi begaline daugybe pavidalų, bet visi jie yra tas pats Kṛṣṇa.“ Jo pavidalai nepanašūs į netobulus mūsų kūnus. Jo kūnas tobulas. Mano kūnas turi pradžią, o Jo kūnas pradžios neturi. Jis yra ananta. Jis reiškiasi begaline daugybe įvairiausių pavidalų. Aš dabar esu čia, o mano bute manęs nėra. Jūs taip pat esate čia, o jūsų bute jūsų nėra. Tuo tarpu Kṛṣṇa vienu metu yra visur. Jis yra ir Goloka Vṛndāvanoje, ir sykiu visur. Jis visur esantis. Jis pirmapradis bei pats seniausias, tačiau pažvelgę į bet kurį Jo atvaizdą, išvysite penkiolikos–dvidešimties metų jaunuolį. Jūs niekada nepamatysite senio. Jums turbūt teko matyti „Bhagavad-gītos“ iliustraciją, kurioje Kṛṣṇa yra vežėjas. Anuomet Jam buvo ne mažiau kaip šimtas metų ir Jis jau turėjo proanūkių, bet atrodė kaip jaunuolis. Kṛṣṇa, Dievas, niekada nesensta. Tai Jo aukščiausiosios galybės apraiška. Jeigu bandysite pažinti Kṛṣṇą vien studijuodami Vedų raštus, tik susipainiosite. Pažinti Jį studijuojant Vedas gal ir įmanoma, bet labai sunku. Tačiau jūs galite lengvai sužinoti apie Jį iš Jo bhakto*<$F>. Kṛṣṇos bhaktas gali Jį jums duoti: „Štai Jis, imkite.“ Tokia Kṛṣṇos bhaktų galia.

* Bhaktas (sanskr.) – atsidavęs Viešpaties pasekėjas.

Iš pradžių tebuvo viena Veda, ir jos skaityti nereikėjo. Žmonės buvo tokie išmintingi ir pasižymėjo tokia puikia atmintimi, kad išmokdavo ją vienąsyk teišgirdę iš dvasinio mokytojo lūpų. Jie išsyk perprasdavo visą esmę. Tačiau prieš penkis tūkstančius metų Vyāsadeva užrašė Vedas dabartinio Kali-yugos amžiaus žmonėms. Jis žinojo, kad ilgainiui žmonių gyvenimas sutrumpės, nusilps atmintis ir proto galios. „Todėl aš turiu paskelbti Vedų mokslą raštu.“ Vieną Vedą jis padalijo į keturias: „Ṛg“, „Sāma“, „Atharva“ ir „Yajur“, ir kiekvieną iš jų patikėjo globoti savo mokiniams. Jis neužmiršo ir menkesnės nuovokos žmonių – strī, śūdrų ir dvija-bandhu, t. y. moterų, śūdrų (darbininkų klasės) ir dvija-bandhu. Dvija-bandhu – tai kilmingos šeimos palikuonys, kurie neatitiko jiems keliamų reikalavimų. Dvija-bandhu vadinamas tas, kuris gimė brāhmaṇo šeimoje, bet neturi brāhmaṇo ypatybių. Tokiems žmonėms Vyāsadeva sudėjo „Mahābhāratą“, kuri vadinama Indijos istorija, ir aštuoniolika Purāṇų. Vedų literatūrą sudaro Purāṇos, „Mahābhārata“, keturios Vedos ir Upaniṣados. Upaniṣados – tai Vedų dalis. Po to „Vedānta-sūtroje“ Vyāsadeva apibendrino visas Vedų žinias mokslininkams ir filosofams. „Vedānta-sūtra“ – galutinis Vedų žodis. Vyāsadeva parašė „Vedānta-sūtrą“ savo Guru Mahārājos (dvasinio mokytojo) Nārados nurodymu, ir vis dėlto jis nesijautė visiškai patenkintas. Tai ilga istorija, ji pasakojama „Śrīmad-Bhāgavatam“. Vedavyāsa nejuto pasitenkinimo ir parašęs daugelį Purāṇų, Upaniṣadas bei „Vedānta-sūtrą“. Tada Vedavyāsos dvasinis mokytojas Nārada jam nurodė: „Paaiškink „Vedānta- sūtrą“. Vedānta reiškia „galutinės žinios“, o galutinės žinios – tai Kṛṣṇa, nes Pats Kṛṣṇa sako, kad svarbiausiasis Vedų tikslas yra pažinti Jį: vedānta-kṛd veda-vid eva cāham. Kṛṣṇa sako: „Aš – „Vedānta-sūtros“ sudarytojas, ir Aš Vedų žinovas.“ Taigi galutinis tikslas yra Kṛṣṇa. Taip moko visi vaiṣṇavų komentarai, aiškinantys vedāntos filosofiją. Mes, Gauḍīyos vaiṣṇavai, turime savą vedāntos filosofijos komentarą – „Govinda-bhāṣyą“, kurio autorius Baladeva Vidyābhūṣaṇa. Rāmānujācārya bei Madhvācārya taip pat parašė „Vedāntos“ komentarus. Śaṅkarācāryos komentaras nėra vienintelis. „Vedāntos“ komentarų yra daug, tačiau vaiṣṇavų komentaras buvo ne pirmasis, todėl žmonėms susidaro neteisingas įspūdis, jog Śaṅkarācāryos „Vedāntos“ komentaras yra vienintelis. Be to, Vyāsadeva pats parašė puikų „Vedāntos“ komentarą – „Śrīmad-Bhāgavatam“. „Śrīmad-Bhāgavatam“ prasideda tais pačiais žodžiais, kaip ir „Vedānta-sūtra“: janmādy asya yataḥ. O žodžių janmādy asya yataḥ prasmė išsamiai paaiškinta „Śrīmad- Bhāgavatam“. „Vedānta-sūtra“ tik užsimena, kas yra Brahmanas, Absoliuti Tiesa: „Absoliuti Tiesa yra tai, iš ko viskas kyla.“ Tai tėra glaustas apibendrinimas, o smulkiai šis klausimas aiškinamas „Śrīmad-Bhāgavatam“. Jei viskas kyla iš Absoliučios Tiesos, tai kokia Jos prigimtis? Į šį klausimą išsamiai atsako „Śrīmad- Bhāgavatam“. Absoliuti Tiesa turi būti sąmoninga. Ji spinduliuoja šviesą (sva-rāṭ). Mes pažįstame pasaulį ir ugdome savo sąmonę, gaudami žinių iš aplinkinių, o Viešpats, pasakyta, švyti Pats. „Vedānta-sūtra“ glaustai apibendrina Vedų mokslą, o ją pats autorius paaiškina „Śrīmad-Bhāgavatam“ puslapiuose. Baigdami mes norėtume paprašyti tų, kuriuos iš tiesų domina Vedų mokslas, studijuoti „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir „Bhagavad-gītą“, nes šios knygos geriausiai atskleidžia Vedų mokslo esmę.