New beta version of the Online Vedabase: vedabase.io

Pirma mantra

īśāvāsyam idaṜ sarvaṁ
yat kiñca jagatyāṁ jagat
tena tyaktena bhuñjīthā
mā gṛdhaḥ kasya svid dhanam
Synonyms: 
īśa — Viešpaties; āvāsyam — valdoma; idam — tas; sarvam — viskas; yat kiñca — kas tik; jagatyām — visatoje; jagat — visa, kas gyva ir negyva; tena — Jo; tyaktena — skirtą dalį; bhuñjīthāḥ — tu turi paimti; — ne; gṛdhaḥ — stenkis įgyti; kasya svit — kieno nors kito; dhanam — turtą.
Translation: 
Visa, kas gyva ir negyva šioje visatoje, priklauso Viešpačiui ir yra Jo valioje. Todėl žmogus turi imti tik būtiniausius dalykus, kurie skirti jam kaip jo dalis, ir nesikėsinti į kitką, gerai žinodamas, kam viskas priklauso.
Purport: 

komentaras:

Vedų žinios nėra klaidingos, nes jos pasiekia mus tobula dvasinių mokytojų seka, kurią pradėjo Pats Viešpats. Vedų žinių semiamasi iš transcendentinių šaltinių, o pirmąjį jų žodį ištarė Patsai Viešpats. Viešpaties žodžiai vadinasi apauruṣeya. Tai reiškia, kad juos ištarė ne šio materialiojo pasaulio gyventojas. Materialiajame pasaulyje gyvenančioms gyvosioms būtybėms yra būdingi keturi trūkumai: 1) jos pasmerktos klysti, 2) jos pasiduoda iliuzijai, 3) jos linkusios apgaudinėti kitus ir 4) jų jutimai netobuli. Ribojamas šių keturių trūkumų, žmogus nepajėgus išsamiai ir teisingai atsakyti į visus būties klausimus. Vedos nėra tokių netobulų būtybių, kaip žmogus, kūrinys. Pasaulio aušroje Vedų žinios buvo įdėtos į pirmosios sukurtos gyvos būtybės – Brahmos širdį, o Brahmā savo ruožtu perteikė jas savo sūnums ir mokiniams, kurie toliau tęsė jo pradėtą darbą iki pat mūsų dienų.

Viešpats yra pūrṇam, visų tobuliausias, Jis valdo materialiąją gamtą, todėl gamtos dėsniai Jo neveikia. O štai gyvąsias esybes ir negyvus objektus valdo gamtos dėsniai, taigi galų gale juos valdo Viešpaties galia. „Īśopaniṣada“ yra „Yajur Vedos“ dalis, todėl joje yra informacijos apie tai, kam priklauso visi daiktai visatoje.

Septintasis „Bhagavad-gītos“ skyrius (7.4–5), kuriame nagrinėjamos parā ir aparā prakṛti, patvirtina, kad viskas visatoje priklauso Viešpačiui. Gamtos pradai: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir ego – priklauso žemesniajai, materialiai Viešpaties energijai, o gyvoji būtybė, arba gyvoji energija, yra Viešpaties parā prakṛti (aukštesnioji energija). Abi energijos (prakṛti) kyla iš Viešpaties, todėl Jis yra galutinis būties valdovas. Visatoje nėra nieko, kas nepriklausytų parā arba aparā prakṛti. Todėl viskas yra Aukščiausiosios Būtybės nuosavybė.

Aukščiausioji Būtybė, Absoliutus Dievo Asmuo, – tobula asmenybė. Jam būdinga tobula sąmonė, todėl įvairių Savo galių dėka Jis valdo viską. Aukščiausioji Būtybė dažnai lyginama su ugnimi, o visa, kas gyva ir negyva, – su ugnies skleidžiama šiluma ir šviesa. Viešpats įvairiais pavidalais išspinduliuoja Savo energiją, panašiai kaip ugnis išspinduliuoja šilumą ir šviesą. Jis visada yra viršiausiasis valdovas ir palaikytojas. Jis viską žino ir visiems daro gera. Jis kupinas nesuvokiamų galių: valdžios, turtų, šlovės, grožio, žinių ir atsižadėjimo.

Todėl reikia būti išmintingam ir suprasti, kad viskas priklauso Viešpačiui, ir niekam daugiau. Žmogus turi imti tik tai, kas skirta jam Viešpaties kaip jo dalis. Pavyzdžiui, karvė duoda pieno. Pati ji negeria pieno ir ėda žolę bei grūdus, o jos pienas skirtas žmogui. Taip sutvarkyta Viešpaties, todėl mes turime pasitenkinti tais dalykais, kuriuos Jis mums maloningai skiria, ir privalome visad atminti, kam iš tikrųjų priklauso visa tai, ką turime.

Antai namai būna statomi iš žemės, medžio, akmens, geležies, cemento bei daugelio kitų materialių medžiagų. Jei mąstytume apie tai „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia, turėtume pripažinti, kad patys negalime sukurti nė vienos iš šių medžiagų. Mes tegalime jas sudėti į krūvą ir savo pastangomis suteikti joms norimą pavidalą. Darbininkas negali reikšti pretenzijų į daikto nuosavybę vien todėl, kad sunkiai dirbo, kol jį pagamino.

Šiuolaikinėje visuomenėje darbininkai ir kapitalistai niekaip nesuranda bendros kalbos. Nesutarimai tarp jų įgavo tarptautinį mastą ir pasaulis atsidūrė pavojuje. Žmonės žvelgia vieni į kitus kaip į priešus ir tarsi katės bei šunys šiepia dantis. „Śrī Īśopaniṣada“ bejėgė ką nors patarti katėms ir šunims, tačiau žmogui bona fide ācāryų (šventų mokytojų) lūpomis ji skelbia Dievo žodžius. Žmogaus pareiga yra įsiklausyti, ką sako Vedų išmintis, „Īśopaniṣada“, ir baigti kivirčus dėl materialios nuosavybės. Reikia pasitenkinti tomis lengvatomis, kurias maloningai dovanoja Viešpats. Taika neįmanoma, kol darbininkai, kapitalistai ar kuri kita klasė pretenduoja valdyti gamtos išteklius. Visi gamtos ištekliai yra Viešpaties nuosavybė. Kapitalistai nesutramdys komunistų politiniais manevrais, o komunistai nenugalės kapitalistų, kovodami dėl pavogto duonos kąsnio. Jeigu jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens nuosavybės teisių, visas turtas, kurį jie laiko savu, yra vogtas. Gamtos dėsniai būtinai juos už tai nubaus. Ir komunistai, ir kapitalistai turi atominius ginklus, ir jeigu nei vieni, nei kiti nepripažins, kad viskas priklauso Aukščiausiajam Viešpačiui, šie ginklai galų gale pražudys juos visus. Todėl jei abi pusės nori išgelbėti savo gyvybę ir išsaugoti pasaulyje taiką, jos turi vykdyti „Śrī Īśopaniṣados“ nurodymus.

Žmonės sukurti ne tam, kad rietųsi tarsi katės ir šunys. Jie turėtų būti pakankamai išmintingi, kad suvoktų žmogaus gyvybės svarbą ir prasmę. Vedų raštai yra skirti žmonėms, o ne katėms ir šunims. Katės ir šunys, ieškodami maisto, gali žudyti kitus gyvūnus neužsitraukdami nuodėmės, tačiau žmogus atsakingas už gamtos dėsnių laužymą, ir jeigu jis nužudo gyvulį savo skonio receptoriams patenkinti, jis turi būti nubaustas.

Reikalavimai, keliami žmonėms, negali būti taikomi gyvūnams. Tigras neėda ryžių, kviečių ir negeria karvės pieno, nes jam yra skirta misti kitų gyvunų mėsa. Yra labai daug įvairių rūšių žvėrių ir paukščių (žolėdžių bei mėsėdžių), bet nė vienas iš jų nepažeidžia Dievo valia nustatytų gamtos dėsnių. Žvėrys, paukščiai, ropliai ir kitų žemesnių gyvybės formų atstovai griežtai paklūsta gamtos dėsniams, todėl jie nenusideda, be to, Vedų nurodymai skirti ne jiems. Tik žmogus atsako už savo veiksmus.

Neteisinga būtų manyti, kad pakanka tapti vegetaru ir gamtos dėsnių nebepažeisi. Augalai irgi gyvi. Toks jau gamtos dėsnis, kad viena gyva būtybė yra kitos maistas, todėl žmogui būtina pripažinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Ir neverta labai didžiuotis, kad esi prisiekęs vegetaras. Gyvulių sąmonė nėra tiek atsiskleidusi, kad pažintų Viešpatį, tačiau žmogus yra pakankamai protingas, kad išmoktų Vedų raštų pamokas, suprastų gamtos dėsnių veikimą ir pasinaudotų tomis žiniomis. Ignoruodamas Vedų raštų nurodymus, žmogus labai rizikuoja. Todėl mes turime pripažinti Aukščiausiojo Viešpaties visavaldystę. Žmogus turi atsiduoti Viešpačiui, Jam tarnauti ir valgyti tik Viešpačiui paaukoto maisto likučius. Taip jis deramai atliks savo priedermę. „Bhagavad-gītoje“ (9.26) Viešpats sako, kad priima augalinės kilmės maistą iš tyro bhakto rankų. Todėl nepakanka būti griežtu vegetaru, reikia tapti Viešpaties bhaktu, aukoti Jam visą savo maistą ir valgyti prasādą, t. y. Dievo malonę. Tik šitaip besielgiantis bhaktas tegali tinkamai atlikti žmogaus priedermę. Tie, kurie neaukoja maisto Viešpačiui, minta nuodėme ir pasmerkia save įvairioms kančioms, kurios yra nuodėmių padarinys (BG 3.13).

Nuodėmės priežastis – tai sąmoningas nepaklusimas gamtos dėsniams, atsisakant pripažinti, kad viskas priklauso Viešpačiui. Nepaklusdamas gamtos dėsniams, t. y. Viešpaties valiai, žmogus ruošia sau pražūtį. Tačiau sveikai protaujantis žmogus, kuris žino gamtos dėsnius ir nepasiduoda nereikalingam potraukiui ar neapykantai, būtinai patrauks Viešpaties dėmesį ir pelnys teisę grįžti pas Dievą, atgal į amžinuosius savo namus.