PIRMAS SKYRIUS: Antimaterialieji pasauliai

Vieną gražią dieną materializmu užsikrėtęs mokslas gali atrasti amžiną antimaterialųjį pasaulį, apie kurio egzistavimą ginčuose paskendę vulgariojo materializmo šalininkai nė nenumano. Šiuolaikinio mokslo antimaterijos samprata atsispindi „Times of India“ publikuotame straipsnyje (1959 m. spalio 27 d.):

Stokholmas, 1959 m. spalio 26 d. 1959 metų Nobelio Fizikos premija šiandien įteikta dviem Amerikos mokslininkams – branduolinės fizikos specialistams, atradusiems antiprotoną ir taip įrodžiusiems, kad materija egzistuoja dviem formomis – kaip dalelė ir antidalelė. Premija įteikta 69 metų iš Italijos kilusiam dr. Emilio Segreui ir San Franciske gimusiam dr. Owenui Chamberlainui. (....) Remiantis viena iš pagrindinių naujosios teorijos prielaidų, egzistuoja kitas, iš antimaterijos sudarytas pasaulis – antipasaulis. Antimaterialųjį pasaulį sudaro atominės ir subatominės dalelės, skriejančios priešingomis orbitomis nei mums žinomame pasaulyje. Jei šie du pasauliai kada nors susidurtų, juos sunaikintų akinamas sprogimas.

Pranešime iškelti šie teiginiai:

1. Egzistuoja antimaterialusis atomas arba antidalelė, kurios savybės priešingos materialiajam atomui;

2. Egzistuoja ne tik materialusis, bet ir kitas pasaulis, apie kurį beveik nieko nežinome;

3. Tam tikru momentu antimaterialusis ir materialusis pasauliai gali susidurti ir sunaikinti vienas kitą.

Mes, teistinio mokslo atstovai, visiškai sutinkame su pirmuoju ir antruoju teiginiu, o štai su trečiuoju sutinkame tik tiek, kiek leidžia pati mokslinė antimaterijos apibrėžtis. Su tuo sunku sutikti todėl, kad mokslininkai teigia, jog antimaterijai būdinga ir viena iš materialiosios energijos atmainų, o iš tikrųjų antimaterija turi būti absoliučiai priešinga materijai. Materija gali būti sunaikinta – tai jos esminė savybė, vadinasi, antimaterija, jei ji iš tikrųjų neturi jokių materijai būdingų bruožų, privalo būti nesunaikinama. Jeigu materiją galima sunaikinti ir padalyti, tai antimaterija turi būti nesunaikinama ir nedaloma. Aptarkime šiuos teiginius remdamiesi autentišku šventraščių požiūriu.

Plačiausiai pasaulyje pripažįstami šventraščiai yra Vedos. Išskiriamos keturios Vedos: „Sāma“, „Yajur“, „Ṛg“ ir „Atharva“. Paprastam žmogui Vedų esmė gali būti sunkiai suprantama. Kad būtų suprantamesnės, keturios Vedos paaiškintos „Mahābhāratos“ epe ir aštuoniolikoje Purāṇų. „Rāmāyaṇa“ – dar vienas istorinis epas, kuriame sukaupta visa žmogui reikalinga Vedų informacija. Taigi Vediškajam kanonui yra priskiriamos keturios Vedos, pirminis Vālmīkio „Rāmāyaṇos“ variantas, taip pat „Mahābhārata“ ir Purāṇos. Upaniṣados yra pateikiamos visose keturiose Vedose, yra jų dalis, o „Vedanta-sūtros“Vedų kvintesencija. Vedų raštus apibendrina „Bhagavad-gītā“. „Vedāntoje“ Teigiama, kad ji išreiškia giliausią Upaniṣadų esmę ir yra parengtinis „Vedānta-sūtrų“ paaiškinimas. Vadinasi, norint perprasti Vedų esmę pakanka „Bhagavad-gītos“, nes ją paskelbė Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo Viešpats Śrī Kṛṣṇa, kuris nužengė į materialųjį pasaulį iš antimaterialiojo, kad suteiktų išsamią informaciją apie aukščiausios formos energiją.

Aukščiausiąją Dievo Asmens energijos formą „Bhagavad-gītā“ apibrėžia sąvoka parā prakṛti. Mokslininkai ne taip seniai nustatė, kad egzistuoja dviejų formų netvari materija, bet „Bhagavad- gītoje“ pateikiama aiškiausia materijos ir antimaterijos apibrėžtis, materija ir antimaterija čia aiškinamos kaip dvi energijos formos. Materija – tai materialųjį pasaulį kurianti energija. Ta pati, tik aukštesnės formos, energija kuria ir antimaterialųjį (transcendentinį) pasaulį. Gyvosios būtybės priklauso aukštesniosios energijos kategorijai. Žemesnioji, materialioji energija, vadinama aparā prakṛti. Kitaip sakant, „Bhagavad-gītā“ kalba apie dvi kuriamosios energijos formas: aparā ir para prakṛti.

Pati savaime materija kuriamosios galios neturi. Tik tada, kai ją veikia gyva energija, sukuriami materialūs objektai. Todėl materiją grynuoju pavidalu galima pavadinti latentine Aukščiausiosios Būtybės energija. Pagalvojus apie energiją, į galvą savaime ateina mintis apie energijos šaltinį. Pavyzdžiui, elektros energija mūsų sąmonėje neatskiriamai susijusi su ją gaminančia elektros jėgaine. Energija nėra savarankiška. Ją valdo aukštesnis pradas, gyvoji būtybė. Prisiminkime ugnį: ugnis išspinduliuoja dvi energijas – šviesą ir šilumą. Be ugnies nėra nei šviesos, nei šilumos. Žemesnioji ir aukštesnioji energijos taip pat randasi iš vieno šaltinio, kuriam žmogus turi daug vardų. Energijos šaltinis gali būti tik gyva būtybė, kurios sąmonė aprėpia visą būtį. Ta gyva būtybė – Aukščiausiasis Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa, visų patraukliausiasis.

Aukščiausiąją gyvą būtybę – Absoliučią Tiesą Vedos vadina Bhagavānu („turtingasis“). Bhagavānas yra pirminis visų energijų šaltinis. Šiandienos mokslininkų padarytas dviejų formų ribotos energijos atradimas tėra pirmas žingsnis ilgame mokslo pažangos kelyje. Mokslas turi žengti toliau ir atrasti dviejų dalelių, arba atomų, kuriuos jie vadina materialiuoju ir antimaterialiuoju, šaltinį.

Kas yra antimaterialioji dalelė? Mes šį tą žinome apie materialias daleles, vadinamuosius atomus, o apie antimaterialiąsias neturime jokių žinių. Tačiau „Bhagavad-gītā“ pateikia labai aiškų antimaterialiosios dalelės aprašymą:

Antimaterialioji dalelė glūdi materialiame kūne, jos buvimas verčia kūną tolydžio kisti: vaiko kūnas virsta paauglio kūnu, paauglio kūnas virsta jaunuolio kūnu, jaunuolio kūnas virsta senio kūnu, galiausiai, kai materialus kūnas nukaršta ir tampa niekam nebetinkamas, antimaterialioji dalelė jį palieka ir persikelia į kitą.

Šis gyvame kūne vykstančių procesų aprašymas patvirtina mokslo padarytą atradimą apie dviejų energijos formų egzistavimą. Vienai iš šių energijų (antimaterialiajai dalelei) atsiskyrus nuo materialaus kūno, pastarasis tampa bevertis. Taigi antimaterialioji dalelė neabejotinai viršesnė už materialiąją.

Todėl dėl materialiosios energijos netekties neverta sielvartauti. Įvairūs jusliniai potyriai, tokie kaip šiluma ir šaltis, laimė ir sielvartas, tėra vidinės materialiosios energijos sąveikos išraiška. Šie potyriai keičia vienas kitą tarsi metų laikai. Laikinai atsirandantys ir išnykstantys, šie su materialia sąveika susiję potyriai tik patvirtina, kad materialų kūną suformavusi materialioji energija yra žemesnė už gyvybės jėgą – jīvos energiją.

Išmintingas žmogus, kurio ramybės nedrumsčia laimė ir kančia ir kuris supranta, kad laimė ir kančia yra laikinos būsenos, sukeltos materialiosios energijos sąveikos, yra vertas sugrįžti į antimaterialųjį pasaulį, kuriame gyvenimas amžinas, sklidinas nuolatinės palaimos ir žinojimo.

Čia kalbama apie antimaterialųjį pasaulį, taip pat užsimenama, kad jame nėra „sezoninių“ permainų. Antimaterialiajam pasauliui būdingas pastovumas, o gyvenimas jame nušviestas palaimos ir absoliutaus žinojimo. Tačiau kalbėdami apie jį kaip apie „pasaulį“, turime nepamiršti, kad jo formų ir atributų įvairovė yra už mūsų materialaus patyrimo ribų.

Materialų kūną galima sunaikinti, jis kinta ir yra laikinas. Sunaikinamas, kintamas bei laikinas yra ir materialusis pasaulis. Antimaterialioji gyvybės jėga nesunaikinama, taigi ji yra amžina. Todėl patyrę mokslininkai atitinkamai apibrėžė materialiųjų ir antimaterialiųjų dalelių savybes – pirmosios yra laikinos, o antrosios – amžinos.

Dvi materijos formas atradusiems mokslininkams dar teks aiškintis, kokios yra antimaterijos savybės. Tačiau jau „Bhagavad-gītoje“ pateikiamas išsamus jų aprašymas. Šios vertingos informacijos pagrindu mokslininkai gali atlikti tolesnius tyrinėjimus.

Antimaterialioji dalelė yra mažesnė už mažiausią materialiąją. Ji yra tokia galinga, kad veikia visą materialų kūną. Antimaterialioji dalelė daug galingesnė už materialiąją, todėl jos neįmanoma sunaikinti.

Tai tik įžanginė informacija apie antimaterialiąją dalelę. Toliau „Bhagavad-gītoje“ rašoma:

Mikroskopinė antimaterialioji dalelė įkalinta šiurkščiajame ir subtiliajame materialiuose kūnuose. Abu materialūs kūnai (šiurkštusis ir subtilusis) yra pasmerkti žūti, o maža antimaterialioji dalelė yra nesunaikinama ir amžina. Todėl, jei rūpi mūsų pačių gerovė, turime visą dėmesį skirti amžinajam gyvybės pradui.

Mokslas pasieks savo raidos viršūnę tada, kai materiją tyrinėjantys mokslininkai bus pajėgūs suvokti antimaterialiosios dalelės savybes ir išlaisvinti ją iš laikinų materialiųjų dalelių apsupties. Šis išlaisvinimas ir bus mokslo pažangos kulminacija.

Mokslininkų prielaida apie tai, kad gali egzistuoti kitas, iš antimaterialiųjų atomų sudarytas pasaulis ir kad materialiajam ir antimaterialiajam pasauliui susidūrus jie abu žus, teisinga tik iš dalies. Tokie susidūrimai vyksta nuolat: materialios dalelės žūva be paliovos, kiekvieną akimirką, o nematerialios dalelės siekia išsivadavimo. „Bhagavad-gītoje“ sakoma:

Nematerialioji dalelė, kitaip sakant, gyvoji būtybė, išjudina materialiąją dalelę. Jos neįmanoma sunaikinti. Kol nematerialioji dalelė glūdi materialiosios energijos darinyje, vadinamame šiurkščiuoju ir subtiliuoju kūnais, tol su kūnu ji sudaro gyvą visumą. Tarp dviejų dalelių vyksta nuolatiniai susidūrimai, tačiau nematerialioji dalelė dėl to nežūva. Niekas ir niekada – nei praeityje, nei dabar, nei ateityje – nematerialiosios dalelės nesunaikino ir nesunaikins.

Todėl teiginys, kad materialiojo ir antimaterialiojo pasaulių susidūrimas baigiasi abiejų pasaulių susinaikinimu, mūsų manymu, gali būti teisingas tik ribotos mokslininkų pateiktos antimaterijos apibrėžties kontekste. „Bhagavad-gītā“ atskleidžia pagrindines nesunaikinamos, antimaterialiosios dalelės savybes:

Mažiausioji ir neišmatuojama antimaterialioji dalelė yra nesunaikinama, nemari, amžina, o iš materialiųjų dalelių sudarytas jos kalėjimas po tam tikro laiko yra sunaikinamas. Šis principas galioja ir materialiajam, ir antimaterialiajam pasauliams. Nereikia baimintis, antimaterialioji dalelė nežus – ji išliks ir po materialiųjų pasaulių sunaikinimo.

Visa, kas sukurta, ilgainiui žūva. Ir materialus kūnas, ir materialus pasaulis buvo sukurti, todėl yra pasmerkti žūti. Antimaterialioji dalelė nebuvo sukurta, todėl ji negali būti ir sunaikinta. Šią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“:

Antimaterialioji dalelė, kitaip sakant, gyvybės jėga, nei gimė, nei buvo sukurta. Ji egzistuoja amžinai ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ji nei sunaikinama, nei atkuriama. Ji egzistuoja amžinai, todėl yra seniausia iš seniausių, bet, nepaisant to, ji spinduliuoja neblėstančia jaunyste. Materialioji dalelė žūva, o antimaterialioji yra nemari ir nekintama.

Šios savybės būdingos ir antimaterialiajai visatai, ir antimaterialiajai dalelei. Materialioji visata yra periodiškai sunaikinama, o antimaterialioji – amžina ir bet kokiomis aplinkybėmis išlieka nepakitusi. Išsamiau apie tai pakalbėsime vėliau.

Iš „Bhagavad-gītos“ mokslininkai gali sužinoti ir tai, kad:

Mokytas žmogus, kuris žino, kad antimaterialioji dalelė nežūva, supranta ir tai, kad jos negalima sunaikinti jokiais būdais.

Branduolinės fizikos specialistas, naudodamas branduolinį ginklą, teoriškai gali sunaikinti materialųjį pasaulį, tačiau antimaterialiajam pasauliui nebaisūs jokie branduoliniai ginklai. Dar aiškiau antimaterialiąją dalelę apibūdina šios eilutės:

Antimaterialiosios dalelės nekerta joks ginklas, nedegina ugnis. Ji nesudrėksta, nenuvysta, neišdžiūva ir neišgaruoja. Ji nedaloma, nedegi ir netirpti. Ji amžina, todėl gali prasiskverbti į bet kokį kūną ir iš jo ištrūkti. Pagal prigimtį ji nekintama, todėl turi pastovias savybes. Antimaterialioji dalelė nepaaiškinama, nes jos savybės visiškai priešingos materialiosioms. Ji nekintama ir paprastu protu nesuvokiama. Todėl neverta sielvartauti dėl to, kas yra amžina ir antimaterialu.

Taigi „Bhagavad-gītā“ ir kita vedų literatūra aukščiausiąją energiją (antimaterialųjį pradą) traktuoja kaip gyvybės jėgą – gyvąją dvasią ir vadina jīva. Gyvybės prado neįmanoma sukurti vienokia ar kitokia tvarka sujungiant materijos pradus. Materijos pradų, kurie vadinami žemesniąja energija, yra aštuoni: 1) žemė, 2) vanduo, 3), ugnis, 4) oras, 5) eteris, 6) protas, 7) intelektas ir 8) ego. Be išvardintų pradų, dar egzistuoja gyvybės jėga – antimaterialusis pradas, vadinamas aukštesniąja energija. „Energijomis“ šie pradai vadinami todėl, kad juos kontroliuoja ir valdo aukščiausioji gyvoji būtybė – Dievo Asmuo Kṛṣṇa.

Ilgą laiką materialistų žinios ribojosi pirmiau minėtais aštuoniais materijos pradais. Džiugu, kad jie įgijo šiokios tokios pradinės informacijos apie antimaterialųjį pradą ir antimaterialiąją visatą. Reikia tikėtis, kad ilgainiui jie suvoks antimaterialiojo pasaulio, kuriame materijos pradų nėra nė menkiausio pėdsako, svarbą. Jau pats žodis „antimaterialus“ byloja apie esminę jo savybę – tai visiška priešingybė materijai.

Žinoma, antimaterialųjį pradą aiškina ir teorinio spekuliatyviojo pažinimo šalininkai. Yra dvi pagrindinės spekuliatyvių mąstytojų grupės, jos laikosi skirtingų požiūrių, bet abu jie klaidingi. Viena grupė (vulgarieji materialistai) arba neigia antimaterialųjį pradą, arba pripažįsta tik faktą, kad tam tikru laiko momentu (mirties akimirką) įvyksta materijos darinių dezintegracija. Kita grupė antimaterialųjį pradą traktuoja kaip visišką priešingybę materialiajam, sudarytam iš dvidešimt keturių elementų. Šios grupės atstovai vadinami sāṅkhyaitais. Sāṅkhyaitai itin nuodugniai tyrinėja ir analizuoja materijos elementus ir prieina galutinę išvadą, kad transcendentinis (antimaterialusis) pradas yra neaktyvus. Tačiau teorinio spekuliatyviojo pažinimo šalininkai susiduria su rimtais sunkumais, nes keldami spekuliatyvias prielaidas jie remiasi žemesniąja energija ir nepripažįsta informacijos iš aukštesnio šaltinio. Norint suvokti tikrąją antimaterialaus prado esmę būtina pakilti į transcendentinį aukštesniosios energijos lygmenį. Bhakti-yoga kaip tik ir yra šios aukštesniosios energijos praktinė išraiška.

Egzistuojant materialiu lygmeniu neįmanoma pasakyti, koks iš tikrųjų yra antimaterialusis pasaulis. Tačiau Aukščiausiasis Viešpats – materialiosios ir antimaterialiosios energijų valdovas – iš Savo besąlyginės malonės nužengia į materialųjį pasaulį ir suteikia mums išsamią informaciją apie antimaterialųjį pasaulį. Taip mes sužinome, koks jis yra, sužinome, kad Aukščiausiasis Viešpats ir gyvosios būtybės kokybės požiūriu yra antimaterialūs. Vadinasi, nuodugniai ištyrinėję gyvąsias būtybes galime susidaryti vaizdą ir apie Aukščiausiąjį Viešpatį. Kiekviena gyvoji būtybė yra individualus asmuo. Todėl aukščiausia gyvoji būtybė privalo būti aukščiausias asmuo. vedų literatūroje aukščiausias asmuo pagrįstai vadinamas Kṛṣṇa. „Kṛṣṇos“ vardas geriausiai atspindi Aukščiausiojo Viešpaties viršenybės sąvoką. Viešpats valdo tiek materialiąją, tiek antimaterialiąją energijas ir pati žodžio „Kṛṣṇa“ reikšmė nurodo, kad Jis yra aukščiausiasis valdovas. Ir „Bhagavad-gītoje“ Viešpats liudija:

Egzistuoja du pasauliai – materialusis ir antimaterialusis. Materialųjį pasaulį sudaro kokybės požiūriu žemesnė energija, o ją – aštuoni materijos pradai. Antimaterialųjį pasaulį sudaro kokybiškai aukštesnė energija.

Ir materialiąją, ir antimaterialiąją energiją išspinduliuoja Aukščiausioji Transcendencija – Dievo Asmuo, todėl galima drąsiai teigti, kad Aš [Viešpats Kṛṣṇa] esu pirminė kūrimo ir naikinimo priežastis.

Kadangi dvi Viešpaties energijos (žemesnioji ir aukštesnioji) suteikia išreikštą pavidalą materialiajam ir antimaterialiajam pasauliams, Jį vadina Aukščiausia Absoliučia Tiesa. Viešpats Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ sako:

Arjuna, Aš esu aukščiausias transcendencijos pradas – nėra nieko viršesnio už Mane. Visa esamybė laikosi ant Mano energijų kaip perlai, suverti ant siūlo.

Ši tema nušviesta „Bhagavad-gītos“ puslapiuose dar prieš daugelį amžių iki antimaterijos pradų ir antimaterialiųjų pasaulių atradimo. „Gitoje“ nurodoma, kad jos filosofinės idėjos praeityje buvo perteiktos Saulės Dievui – viršiausiai saulės dievybei, o tai reiškia, kad „Bhagavad-gītos“ Tiesas Dievo Asmuo išdėstė gerokai ankščiau nei įvyko Kurukṣetros mūšis – mažų mažiausiai prieš 120000000 metų. Šiuolaikinis mokslas tik dabar atskleidė dalelę tų tiesų, kurios sukauptos „Bhagavad-gītoje“.

Užuominų apie antimaterialiosios visatos egzistavimą yra ir „Bhagavad-gītoje“. Turimi duomenys leidžia daryti abejonių nekeliančią prielaidą, kad antimaterialusis pasaulis yra antimaterialioje erdvėje ir jis „Bhagavad-gītoje“ vadinamas Sanātana-dhāma (amžinoji būtis).

Materialūs atomai sudaro materialųjį pasaulį, o antimaterialūs atomai – antimaterialųjį pasaulį su visais jo daiktiniais atributais. Antimaterialiajame pasaulyje gyvena antimaterialios gyvosios būtybės. Jame nėra negyvosios materijos. Antimaterialiajame pasaulyje viskas gyva ir jame viešpatauja Pats Dievas. Antimaterialiojo pasaulio gyventojai amžini, jų gyvenimą nušviečia amžinas žinojimas ir palaima. Kitaip sakant, jie pasižymi visomis Dievui būdingomis savybėmis.

Aukščiausia materialaus pasaulio planeta vadinama Satyaloka, arba Brahmaloka. Šios planetos gyventojai turi nepaprastų gebėjimų. Viršiausia Brahmalokos dievybė Brahmā yra pirma sukurtoji materialaus pasaulio būtybė. Brahmā yra tokia pati gyva būtybė, kaip ir visi mes, tačiau savo gebėjimais materialiame pasaulyje jam niekas negali prilygti. Brahmā neturi tokių gebėjimų, kad galėtų susilyginti su Pačiu Dievu, tačiau jis priklauso tiesiogiai Dievui pavaldžių gyvųjų būtybių kategorijai. Ir Dievas, ir gyvosios būtybės yra antimaterialiojo pasaulio būtybės. Todėl tyrinėdami antimaterialiojo pasaulio sanklodą, t.y. kaip jis valdomas, kokiomis formomis reiškiasi, kas jo viršiausios dievybės, mokslininkai pasitarnautų visai žmonijai. Iš Vedų literatūros šiuos klausimus išsamiausiai nagrinėja „Śrīmad-Bhāgavatam“. „Bhagavad-gītā“ yra įvadas į „Śrīmad-Bhāgavatam“. Šias dvi svarbias pažintines knygas turėtų nuodugniai išstudijuoti visi pasaulio mokslo žmonės. Iš jų galima pasisemti daug žinių, leisiančių paspartinti mokslo pažangą ir padaryti daug naujų atradimų.

Yra dvi aiškiai besiskiriančios žmonių kategorijos – transcendentalistai ir materialistai. Transcendentalistai semiasi žinių iš Vedų ir kitų autoritetingų šventraščių. Vedų literatūra mus pasiekė iš autoritetingų šaltinių – jas perteikė transcendentinės mokinių sekos atstovai. Mokinių seka (paramparā) minima ir „Bhagavad- gītoje“. Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ sako, kad prieš šimtus tūkstančių metų „Gita“ buvo žodžiu paskelbta viršiausiai saulės dievybei, saulės dievybė persakė jos tiesas savo sūnui vardu Manu, šiuolaikinės žmonijos protėviui. Manu, savo ruožtu, jos transcendentines tiesas perteikė sūnui karaliui Ikṣvāku – dinastijos, kurioje apsireiškė Dievo Asmuo Śrī Rāma, protėviui. Prieš penkis tūkstančius metų Viešpačiui Kṛṣṇai nužengus į Žemę, ši ilga mokymo perimamumo grandinė buvo nutrūkusi, todėl Kṛṣṇa iš naujo paskelbė „Bhagavad-gītą“ Arjunai – taip Arjuna tapo pirmuoju šio transcendentinio mokymo sekėju mūsų amžiuje. Taigi mūsų laikų transcendentalistai priklauso perimamumo tradicijai, kurios pradininkas yra Arjuna. Transcendentalistas semiasi tiesų apie materiją ir antimateriją pačiu patikimiausiu būdu – per mokinių seką ir taip išvengia daugybės rūpesčių, susijusių su materialistiniu tiriamuoju darbu.

Vulgarieji materialistai netiki antimaterialiųjų Dievo Asmens valdomų pasaulių egzistavimu. Dėl to, deja, juos galima tik užjausti, nors dažnai tai savaip labai gabūs, išsimokslinę ir daug pasiekę žmonės. Materialusis reiškinių pasaulis mokslininkams materialistams yra neįmenama mįslė, o apie antimateriją informacijos jie apskritai neturi. Todėl tai, kad mokslininkai materialistai palaipsniui žengia link atradimų, susijusių su antimaterialiojo pasaulio sfera, yra geras ženklas. Galbūt mokslininkai pasistūmės į priekį tiek, kad jiems pavyks surinkti išsamesnių duomenų apie antimaterialųjį pasaulį, pasaulį, kuriame drauge su Savo tarnais (gyvosiomis būtybėmis) gyvena ir jo valdovas – Dievo Asmuo. Dievui tarnaujančios gyvosios būtybės kokybės požiūriu yra Jam lygios, tačiau su Dievu jas sieja pavaldumą implikuojantys tarnystės ryšiai. Antimaterialiajame pasaulyje nėra skirtumo tarp pavaldinio ir valdovo – šie santykiai įkūnija tobulybę, juose nėra nė krislo žemiško pragmatizmo.

Esmingas materialaus pasaulio bruožas yra jo netvarumas. Remiantis „Bhagavad-gītos“ informacija, fizikų prielaida, kad materialiojo ir antimaterialiojo pasaulių susidūrimo atveju jie žus, tik iš dalies teisinga. Materialusis pasaulis – tai laikinas tam tikrų būties jėgų sąveikos rezultatas. Egzistuoja trys pamatinės būties jėgos (guṇos): sattva (dorybė), rajas (aistra) ir tamas (neišmanymas). Materialųjį pasaulį kuria rajo guṇa, jo tvarumą palaiko sattvos guṇa, o naikina tamo guṇa. Guṇos veikia visame materialiajame pasaulyje, todėl materialiojoje visatoje nuolat, kas valandą, kas minutę, kas sekundę, vyksta kūrimo, tvarumo palaikymo ir naikinimo procesai. Aukščiausioje materialiosios visatos planetoje Brahmalokoje taip pat viešpatauja šios būties guṇos, nors dėl sattvos guṇos dominavimo gyvenimo trukmė šioje planetoje, kaip sakoma, siekia net 4300000 È 1000 È 2 È 30 È 12 È 100 saulės metų. Nors Brahmalokos gyventojų gyvenimo trukmė labai ilga, ši planeta taip pat neamžina. Žemės gyventojo akimis Brahmalokoje gyvenimas trunka fantastiškai ilgai, tačiau vis tiek tai tik akimirka lyginant su amžinu gyvenimu nematerialiuosiuose pasauliuose. Neatsitiktinai kalbėdamas „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Śrī Kṛṣṇa pabrėžia antimaterialiosios visatos – Savo buveinės svarbą.

Viešpats Krišna moko, kad prabėgus 4300000 È 1000 È 2 È 30 È N 12 È 100 saulės metų visos materialiosios visatos planetos yra sunaikinamos. Kartu su materialiaisiais pasauliais žūva ir materialiojo pasaulio planetose gyvenančios gyvosios būtybės. Pagal prigimtį gyvoji būtybė yra antimateriali dalelė, tačiau, kol ji nepasieks antimaterialiųjų pasaulių sferos užsiimdama antimaterialia praktika, tol materialiųjų pasaulių naikinimo metu ji kaskart bus naikinama ir priversta atgimti fiziniu pavidalu, kai iš naujo vyks materialiosios visatos kūrimas. Kitaip sakant, ji yra pasmerkta patirti nuolat besikartojančių gimimų ir mirčių kančias. Po atsiskyrimo nuo materialiojo kūno į antimaterialiuosius pasaulius patenka tik tos gyvosios būtybės, kurios, turėdamos regimą fizinį pavidalą, pasirinko meilės tarnystę Dievo Asmeniui. Nemirtingumą pasiekia tik tie, kurie užsiimdami antimaterialia praktika sugrįžta pas Dievą.

Kas yra antimateriali praktika? Antimateriali praktika – tai vaistai. Pavyzdžiui, susirgęs žmogus kreipiasi į gydytoją ir šis skiria vaistus, kurie padeda sergančiam pacientui visiškai pasveikti. Materializmas taip pat yra liga, todėl jos kamuojamas žmogus taip pat turėtų kreiptis konsultacijos į patyrusį gydytoją – transcendentalistą. Kokia liga kankina materialistą? Jis kenčia nuo nuolat besikartojančių gimimų, mirčių, ligų ir senatvės. Jei materialistas sutinka išeiti gydymo kursą, kurį pavadintume „sugrįžimu pas Dievą“, jam atsiveria galimybė patekti į antimaterialųjį pasaulį, kuriame jo laukia ne gimimas ir mirtis, o amžinas gyvenimas.

Materialiojo pasaulio sunaikinimas esti dvejopas. Dalinis naikinimas vyksta kas 4300000 È 1000 saulės metų, t.y. pasibaigus dienai aukščiausioje materialiojo pasaulio planetoje Brahmalokoje. Dalinio naikinimo metu Brahmaloka ir kitos aukščiausios planetos nežūva, tačiau 4300000 È 1000 È 2 È 30 È 12 È 100 saulės metų trunkančio laikotarpio pabaigoje visas regimas kosminis pasaulis įsilieja į antimaterialųjį kūną, iš kurio randasi ir įgyja išreikštą pavidalą ir į kurį po sunaikinimo įsilieja materijos pradai. Per milžinišką atstumą nuo antimaterialiojo pasaulio nutolęs materialusis pasaulis yra nesunaikinamas. Jis suima į save materialųjį pasaulį. Visai gali būti, kad materialiojo ir antimaterialiojo pasaulio susidūrimas, apie kurį kalba mokslininkai, kada nors įvyks. Jei jis iš tikrųjų įvyktų, materialusis pasaulis būtų sunaikintas, tačiau antimaterialiųjų pasaulių sunaikinti neįmanoma. Amžinai egzistuojantis antimaterialusis pasaulis mokslininkui materialistui yra neregimas. Mokslininkas tik žino, kad jo būtis grindžiama priešingais dėsniais nei tie, kuriais grindžiama gunų valdomo materialiojo pasaulio būtis. Išsamios informacijos apie antimaterialiąją visatą galima pasisemti tik iš visiškai patikimų ir autoritetingų šaltinių, kitaip sakant, iš pasiekusiųjų išvadavimą ir iki galo pažinusiųjų dėsnius, kuriais grindžiamas antimaterialiojo prado egzistavimas. Ši informacija žodžiu perteikiama tik nuolankiam Dievo Asmens mokiniui.

Vedų tiesas savo širdyje išgirdo Brahmā – pirma gyvoji būtybė materialiojoje kūrinijoje. Vėliau Brahmā perteikė jas išminčiui Naradai Muniui. Lygiai taip Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa žodžiu paskelbė „Bhagavad-gītą“ viršiausiai saulės dievybei Vivasvānui, o kai mokinių seka, kuria Vedos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, nutrūko, Viešpats Kṛṣṇa pakartojo „Bhagavad-gītą“ Arjunai Kurukṣetros mūšio lauke. Prieš mūšį, norėdamas išgirsti iš Śrī Kṛṣṇos transcendentinį mokymą, Arjuna imasi mokinio ir klausytojo vaidmens. Siekdamas išsklaidyti visas galimas šio pasaulio vulgariųjų materialistų abejones Arjuna pateikė Kṛṣṇai svarbiausius klausimus, o Kṛṣṇa atsakė į juos taip, kad Jo žodžius suprastų bet kuris pasaulietis. Viešpaties Śrī Kṛṣṇos autoritetingo žodžio nepripažįsta tik tie, kuriuos yra apakinęs materialaus pasaulio spindesys. Norintysis nuodugniai pažinti antimaterialųjį pasaulį turi būti visiškai tyras širdimi ir veiksmais. Bhakti-yoga – tai išsami moksliškai pagrįsta transcendentinė praktika, tinkama tiek naujokui, tiek ir dvasios aukštumų pasiekusiam jogui.

Materialusis pasaulis tėra blankus antimaterialiojo pasaulio šešėlis. „Bhagavad-gītos“ tekstuose pasakojama apie antimaterialųjį pasaulį, ir išmintingas žmogus, tyras širdimi ir veiksmu, iš jų pasisems svarbiausių žinių. Toliau paminėsime keletą svarbesnių dalykų:

Viršiausia antimaterialiojo pasaulio dievybė yra Śrī Kṛṣṇa. Čia Jis gyvena Savo pirmapradžiu pavidalu ir daugybe visaverčių skleidinių. Pirmapradį Asmenį ir Jo visaverčius skleidinius galima pažinti tik per antimaterialiąją praktiką, plačiai žinomą kaip bhakti- yoga – dvasinė tarnystė. Dievo Asmuo – Aukščiausioji Tiesa, visuminis antimaterialusis pradas. Materialusis ir antimaterialusis pradai yra Jo asmeniniai skleidiniai. Jis yra tarytum medžio šaknys. Laistant medžio šaknis vandens savaime gauna ir šakos, ir lapai. Lygiai taip garbinant Dievo Asmenį Śrī Kṛṣṇą bhaktui savaime, be jokių materialių pastangų iki menkiausių smulkmenų atsiveria materialiųjų pasaulių esmė ir širdyje jis pajunta pasitenkinimą. Tokia „Bhagavad-gītos“ paslaptis.

Norint patekti į antimaterialiuosius pasaulius metodai, kuriais naudojasi materialistai, yra visiškai netinkami. Lengviausias būdas individualiajai gyvajai būtybei patekti į antimaterialųjį pasaulį – užsiimti antimaterialia praktika čia, materialiajame pasaulyje. Tačiau tikriems materialistams, pasikliaujantiems ribotomis eksperimentinių tyrimų galimybėmis, teorinėmis spekuliacijomis ir materialistiniu mokslu, patekti į antimaterialųjį pasaulį labai sunku. Vulgarieji materialistai gali bandyti nukeliauti į antimaterialųjį pasaulį leisdami į kosminę erdvę erdvėlaivius, palydovus, raketas, tačiau taip jie nepriartės net prie materialiųjų planetų, esančių aukštesnėse materialiojo pasaulio sferose, o ką jau kalbėti apie planetas, esančias antimaterialiajame pasaulyje, besidriekiančiame labai toli nuo materialios visatos. Net mistines galias tobulai įvaldžiusiems jogams nelengva patekti į antimaterialią sferą. Jogos meistrai, mistinėmis galiomis valdantys materialiame kūne glūdinčią antimaterialiąją dalelę, panorėję gali palankiu momentu palikti materialųjį kūną ir patekti į antimaterialiuosius pasaulius pro specialų kanalą, jungiantį jį su materialiaisiais pasauliais. Tai atlikti pajėgūs jogai taiko „Bhagavad-gītoje“ nurodytą metodą:

Pažinusieji Transcendenciją pasiekia antimaterialųjį pasaulį palikdami materialųjį kūną uttarāyanos laikotarpiu, kai Saulė krypsta į šiaurę, arba palankiu metu, kai atmosferą valdo ugnies ir šviesos dievybės.

Kosminio pasaulio reikalus tvarkyti paskiriamos įvairios dievybės – didžiulius įgaliojimus turintys pareigūnai. Mintis apie tai, kad ugnį, elektros energiją, orą, dieną, naktį ir kitus reiškinius asmeniškai valdo pusdieviai, neišmanėliams, nesuvokiantiems kosmoso valdymo sudėtingumo, kelia juoką. Tačiau tobulumą pasiekę jogai žino, kaip laimėti šių nematomų materialių reikalų tvarkytojų prielankumą ir, kai ateina palankus metas įžengti į antimaterialiąją visatą ar aukštutines materialaus pasaulio planetas, su jų palaiminimu savo valia palieka materialųjį kūną. Aukštutinėse materialiojo pasaulio planetose jogai mėgaujasi patogesniu ir malonesniu gyvenimu šimtus tūkstančių metų, bet gyvenimas jose netrunka amžinai. Trokštantys amžino gyvenimo pasitelkia į pagalbą mistines galias ir įžengia į antimaterialiąją visatą tam tikru palankiu momentu, kurį nustato kosminius reikalaus tvarkantys pusdieviai, nematomi vulgariajam materialistui, gyvenančiam šioje žemiausio lygio planetoje, kurią vadiname Žeme.

Jei žmogus nėra jogas, bet palankiu metu miršta dėl savo doringų darbų – aukojimų, labdarybės, asketiškų žygių, etc., po mirties jis patenka į aukštutines planetas, bet vėliau yra priverstas sugrįžti į šią planetą [Žemę]. Jis iškeliauja vadinamuoju dhūmos (tamsusis) laikotarpiu, kai dyla mėnulis arba kai saulė krypsta į pietus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad norinčiam patekti į antimaterialųjį pasaulį „Bhagavad-gītā“ rekomenduoja rinktis dvasinę tarnystę – antimaterialią praktiką. Pasak išmanančių transcendentalistų, dvasinę tarnystę pasirinkusiųjų pastangas patekti į antimaterialų pasaulį būtinai apvainikuos sėkmė. Nors Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai susiduria su įvairiomis kliūtimis, jie lengvai jas įveikia, nes nesiblaškydami žengia bhaktų transcendentalistų nubrėžtu keliu. Nuosekliai į svarbiausią gyvenimo kelionės tikslą – antimaterialiąją Dievo karalystę žengiančių bhaktų transcendentalistų niekas neišmuša iš vėžių. Kas pasirinko sėkmę garantuojantį dvasinės tarnystės kelią, kuris veda į antimaterialiąją visatą, tas niekada nenusivils ir nepasijus apgautas. Pasirinkus dvasinę tarnystę, arba bhakti- yogą, kaip vienintelę dvasinės praktikos formą, be vargo pasiekiami visi rezultatai, kuriuos gali suteikti Vedų studijos, aukojimai, kūno tramdymas ir labdaringa veikla.

Todėl bhakti-yoga yra pats parankiausias metodas visiems. Jo praktiką dar labiau supaprastino ir geležies amžiui pritaikė Pats Viešpats Kṛṣṇa, kuris apsireiškė Bengalijoje iškiliausiu, dosniausiu bei maloningiausiu Savo įsikūnijimu – Śrī Caitanya (1486–1534) ir visoje Indijoje populiarino saṅkīrtanos judėjimą (giedojimas, šokimas ir Dievo vardų kartojimas). Viešpaties Caitanyos malone, bhakti-yogos pagrindus nesunku įsisavinti. Jos praktika išsklaido nuogąstavimus, numalšina širdį veriantį materialų skausmą ir ją užlieja transcendentinė palaima.

Penktasis „Brahma-saṁhitos“ skyrius aprašo įvairias materialiojo pasaulio planetas. „Bhagavad-gītoje“ taip pat nurodoma, kad šimtuose tūkstančių materialiųjų visatų yra daugybė planetų sistemų ir kad visos šios visatos drauge sudaro vos dalį (vieną ketvirtąją) Dievo kuriamosios energijos. Didžioji dalis (trys ketvirtosios) Viešpaties kuriamosios energijos tenka dvasiniam pasauliui, kuris vadinamas para-vyoma arba Vaikuṇṭhaloka. Galbūt šią „Brahma- saṁhitos“ ir „Bhagavad-gītos“ informaciją kada nors patvirtins ir antimaterialiojo pasaulio egzistavimą tyrinėjantys mokslininkai materialistai.

Dar vienas 1960 m. vasario 21 d. spaudos pranešimas iš Maskvos skelbia:

Gerai žinomas Rusijos astronomijos profesorius Borisas Vorontsovas-Veliaminovas teigia, kad visatoje turėtų egzistuoti nesuskaitoma daugybė planetų, kuriose gyvena protaujančios būtybės.

Rusijos astronomo žodžiai patvirtina šią „Brahma-saṁhitos“ informaciją:

yasya prabhā prabhavato jagand-aṇḍa-koṭi-
koṭiṣv aśeṣa-vasudhādi-vibhūti-bhinnam
tad Brahmā niṣkalam anantam aśeṣa-bhūtaṁ
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

[„Brahma-saṁhita“ 5.40]

Pasak šios „Brahma-saṁhitos“ citatos, egzistuoja ne tik nesuskaitoma daugybė planetų, kaip sako rusų astronomas, bet nesuskaitoma daugybė visatų. Nesuskaitomos daugybės visatų ir planetų šaltinis yra Brahmano švytėjimas, kurį skleidžia transcendentinis Mahā- Viṣṇu kūnas, o Mahā-Viṣṇu garbina pats Brahmā – viršiausia mūsų visatos dievybė.

Rusijos astronomas taip pat teigia, kad šios planetos (o jų, kaip manoma, yra ne mažiau kaip šimtas milijonų) yra gyvenamos. „Brahma-saṁhitoje“ nurodoma, kad kiekvienoje iš nesuskaitomos daugybės visatų yra nesukaitoma daugybė planetų.

Astronomui antrina biologijos profesorius Vladimiras Alpatovas, kuris mano, kad kai kuriose iš anksčiau minėtų planetų išsivystimo lygis atitinka išsivystymo lygį Žemėje. Pranešime iš Maskvos toliau sakoma:

Gali būti, kad tose planetose klesti panaši į Žemės biologinė gyvybė. Chemijos mokslų daktaras Nikolajus Žirovas, kalbėdamas apie šių planetų atmosferą, pabrėžė, kad, pavyzdžiui, marsietis galėtų puikiausiai prisitaikyti ir normaliai egzistuoti žemos organizmo temperatūros sąlygomis. Jo manymu, Marso atmosferos dujų sudėtis yra visiškai tinkama gyventi prie jos prisitaikiusioms būtybėms.

Organizmų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių planetų gyvenimo sąlygų „Brahma-saṁhitoje“ apibūdinamas sąvoka vibhūti bhinnam. Kitaip sakant, kiekviena planeta nesuskaitomoje daugybėje visatų turi savitą atmosferą, o gyvosios būtybės įvairiose planetose yra daugiau pasiekusios mokslo, psichinių galių ar kitose srityse, atsižvelgiant į geresnes ar blogesnes gyvenimo sąlygas jose. Vibhūti reiškia „specifiniai gebėjimai“, o bhinnam – „įvairūs“. Kosminę erdvę tyrinėjantys ir mechaninėmis priemonėmis į kitas planetas mėginantys nukeliauti mokslininkai turėtų suvokti, kad prie Žemės atmosferos prisitaikę organizmai negali egzistuoti kitos planetos sąlygomis. Todėl žmogaus bandymai pasiekti mėnulį, Saulę ar Marsą yra beprasmiai – šiose planetose visiškai kitokia atmosfera. Vis dėlto nukeliauti į kitą planetą pasikliaunant savo jėgomis yra įmanoma, tačiau tik tam tikru būdu transformavus mąstymą. Protas yra materialaus kūno branduolys. Laipsnišką materialaus kūno vystimąsi lemia mąstymo pokyčiai. Kūno struktūros pasikeitimas, pavyzdžiui, kai vikšras virsta drugeliu arba kai šiuolaikinė medicina vyrą paverčia moterimi (ir atvirkščiai), didesniu ar mažesniu laipsniu priklauso nuo mąstymo pokyčių.

„Bhagavad-gītā“ sako, kad, jei mirdamas žmogus sutelkia mintis į Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos paveikslą ir nusimeta kūną galvodamas apie Jį, jis išsyk patenka į dvasinę antimaterialiojo pasaulio būtį. Tai reiškia, kad kiekvienas, kuris laikydamasis nustatytų dvasinės tarnystės taisyklių išmoksta perkelti mintis nuo materijos į dvasinį Dievo paveikslą, be vargo pasiekia Dievo karalystę antimaterialiajame pasaulyje. Tai neabejotinas faktas.

Lygiai taip ir žmogus, norintis patekti į bet kurią kitą materialaus pasaulio planetą, gali įgyvendinti savo norą kai tik palieka savo esamą kūną (t.y. po mirties). Taigi norint nukeliauti į Mėnulį, Saulę ar Marsą tereikia atlikti tam tikrus šiam tikslui pasiekti skirtus veiksmus. Šį teiginį patvirtina „Bhagavad-gītā“:

Į ką mirties akimirką žmogus medituoja, į ką yra pasinėręs mintimis palikdamas kūną, tą po mirties ir pelno.

Mahārāja Bharata visą gyvenimą griežtai tramdė kūną, tačiau mirties akimirką pagalvojo apie elnią ir po mirties tapo elniu. Tačiau jis išlaikė ankstesniame gyvenime turėtą aiškią sąmonę ir suprato savo klaidą. Svarbu suvokti, kad mūsų mintis mirties akimirką nulemia viso gyvenimo darbai.

Trisdešimt antro „Śrīmad-Bhāgavatam“ skyriaus trečioji giesmė taip aprašo kelionę į Mėnulį:

Apie Dievo karalystę jokios informacijos neturintys materialistinės mąstysenos žmonės kraustosi iš proto dėl materialių turtų, šlovės ir garbinimo. Rūpintis šeimos, taip pat visuomenės bei valstybės gerove materialistus skatina savanaudiškumas. Trokštamus tikslus jie pasiekia materialia veikla. Materialistai mechaniškai atlieka nustatytąsias apeigines pareigas, nes atliekant apreikštųjų šventraščių nustatytus aukojimus jiems svarbiausia pelnyti Pitų (protėviai) ir pasaulio valdytojų pusdievių prielankumą. Silpnybę apeiginei ir aukojimų praktikai jaučiančios sielos po mirties patenka į Mėnulį. Atsidūrusios Mėnulyje jos gali mėgautis soma-rasa (dangiškas svaigusis gėrimas). Viršiausioji dievybė Mėnulyje – pusdievis Candra. Aplinkos ir gyvenimo sąlygos Mėnulyje yra kur kas geresnės nei čia, Žemėje. Jei Mėnulį pasiekusi siela nepasinaudoja galimybe patekti į aukštesnes planetas, ji degraduoja ir yra priversta sugrįžti į Žemę ar į ją panašią planetą. Nors materialistiški žmonės turi visas galimybes pasiekti aukščiausią planetų sistemą, regimo kosminio pasaulio naikinimo metu jie vis tiek neišvengiamai žūva.

Reikia pasakyti, kad dvasiniame pasaulyje, para-vyomoje, yra begalinė daugybė planetų sistemų ir Vaikuṇṭhomis vadinamų planetų. Vaikuṇṭhos – tai dvasinės Viešpaties vidinės energijos sukurtos planetos. Jos sudaro tris, o materialiosios planetos (išorinė energija) – vieną ketvirtadalį visų planetų. Vargšas materialistas stengiasi gerinti gyvenimą mūsų planetoje politinėmis priemonėmis, tačiau nesuvokia, kad ši planeta yra menka Dievo kūrinijos dalelė. Ką ten Žemė, jei pati visata su nesuskaitoma daugybe po galaktikas pasklidusių planetų Vedų lyginama su garstyčių sėkla pilname garstyčių sėklų maiše. Tačiau vargšas materialistas planuoja patogiai įsikurti šioje planetoje ir perniek švaisto savo brangią energiją tam, kas iš anksto yra pasmerkta. Užuot švaisčius laiką rizikingai komercinei veiklai, jam vertėtų vadovautis principu – „kuklus gyvenimas – tauri, dvasinė sąmonė“ ir tokiu būdu atsikratyti nesibaigiančių materialių rūpesčių.

Jei materialistas nori patogesnio materialaus gyvenimo, jis gali nukeliauti į planetas, kuriose patirs kur kas didesnius materialius malonumus nei Žemėje. Tačiau geriausia išeitis – rengtis palikus kūną sugrįžti į dvasinį pasaulį. Jei vis dėlto žmogus nenori atsisakyti patogaus materialaus gyvenimo, jis gali nukeliauti į kitas materialiojo pasaulio planetas pasitelkęs į pagalbą yogos galias. Erdvėlaiviai, kuriais keliauja astronautai, tam tikslui netinka – tai vaikiški žaisliukai.

Aṣṭanga-yogos sistema taip pat yra materialistinė, nes moko valdyti oro srautus fiziniame kūne. Dvasios kibirkštis (siela) plauko kūne cirkuliuojančiuose oro srautuose. Įkvėpimas ir iškvėpimas – tai oro bangos, kuriose laikosi siela. Taigi ši jogos sistema yra materialistinis oro valdymo menas, kuriuo siekiama nukreipti jį iš pilvo į bambos sritį, iš krūtinės – į raktikaulius, iš raktikaulių – į akių obuolius, toliau – į smegenėles, o iš jų – į bet kurią pageidaujamą planetą. Mokslininkai materialistai gali apskaičiuoti oro ir šviesos sklidimo greitį, tačiau žinių, kokiu greičiu veikia protas ir intelektas, jie neturi. Patirtis mums visiems leidžia įsivaizduoti, koks yra minties greitis, nes mintimis per sekundę galime persikelti už šimtų tūkstančių kilometrų. Intelektas yra aukštesnis už protą pradas, o siela – aukštesnė ir už intelektą. Siela, kitaip nei protas ir intelektas, yra ne materijos elementas, o dvasia, arba antimaterija. Siela šimtus tūkstančių kartų iškilesnė ir galingesnė už intelektą. Todėl mums telieka įsivaizduoti, kokį greitį siela pasiekia keliaudama iš vienos planetos į kitą. Nereikia nė sakyti, kad sielai nereikalingos jokios materialios transporto priemonės – ji keliauja pati, savo jėgomis.

Žmogišką veidą praradusi civilizacija, kurios svarbiausi bruožai – valgis, miegas, baimė ir jusliniai malonumai, taip supainiojo šiuolaikinį žmogų, kad jis pamiršo apie sielos galią. Kaip mes jau sakėme, siela – tai dvasios kibirkštis, skleidžianti akinamą švytėjimą, kuris daugybę kartų ryškesnis ir galingesnis už Saulę, Mėnulį ir elektros energiją. Žmogaus gyvenimas nieko vertas, jei žmogus nesuvokia savo tapatybės su siela. Viešpats Caitanya su savo mokiniu Nityānanda nužengė į Žemę, kad išgelbėtų civilizaciją nuo žmogiškojo veido praradimo.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakoja ir apie tai, kaip jogui nukeliauti į kitas visatos planetas. Egzistuoja didelė tikimybė, kad gyvybės jėgą pakėlus į smegenėles, ji išsiverš pro vadinamąją septintąją gyvybės jėgos orbitą – akis, nosį, ausis, etc. Tačiau yogai gali blokuoti šias angas visiškai sustabdydami oro judėjimą. Sustabdęs orą yogas sutelkia savo gyvybės jėgą vidurinėje pozicijoje, tarp antakių, ir mintyse renkasi planetą, į kurią norėtų patekti išėjęs iš kūno. Dabar jis sprendžia, kur keliaus – į Kṛṣṇos buveinę transcendentinėse Vaikuṇṭhos planetose, iš kurių jam nereikės leistis į materialųjį pasaulį, ar į aukštutines materialios visatos planetas. Tikras jogas gali laisvai pasirinkti ir viena, ir kita.

Tikram jogui, kuris sėkmingai įvaldė metodiką, leidžiančią palikti kūną visiškai aiškia sąmone, nukeliauti iš vienos planetos į kitą lygiai taip pat paprasta, kaip mums nueiti parduotuvę. Kaip jau kalbėta, materialus kūnas tėra amžinosios sielos drabužis. Protas ir intelektas – tai vidinis sielos apvalkalas, o šiurkštusis iš žemės, vandens, oro, etc. sudarytas kūnas – išorinis sielos apvalkalas. Todėl bet kuri pažengusi siela, per jogos praktiką pažinusi save bei materijos ir dvasios savitarpio ryšį, gali nusimesti šiurkštųjį sielos apvalkalą. Savo malone Dievas suteikė mums visišką laisvę. Viešpats mums yra labai maloningas, todėl mes galime gyventi bet kurioje norimoje materialiojo ar dvasinio pasaulio planetoje. Tačiau piktnaudžiaujantis šia laisve yra priverstas nusileisti į materialųjį pasaulį ir patirti čia trejopas nelaisvo gyvenimo kančias. Sielos kančias materialiajame pasaulyje, kurias, beje, ji pati pasirinko, vaizdingai perteikė Miltonas savo poemoje „Prarastas rojus“. Tačiau siela gali laisva valia rinktis ir kitą išeitį – atgauti prarastą rojų ir sugrįžti namo pas Dievą.

Lemiamą mirties akimirką žmogus gali sutelkti gyvybės jėgą tarp antakių ir nuspręsti kur keliaus. Kas nori nutraukti ryšius su materialiu pasauliu, tas akies mirksiu gali nuskrieti į transcendentinę Vaikuṇṭhą ir gyventi ten grynai dvasiniu, prie dvasinės atmosferos pritaikytu kūnu. Reikia paprasčiausiai užsinorėti palikti subtiliu ir šiurkščiu pavidalais besireiškiantį materialųjį pasaulį, perkelti gyvybės jėgą į viršutinę kaukolės sritį ir išeiti iš kūno pro angą kaukolėje, vadinamą brahma-randhrą. Tai yogos praktikos tobulumo viršūnė.

Žinoma, žmogus yra apdovanotas laisva valia ir, jeigu laisva valia jis apsisprendžia nesiekti išsivadavimo iš materialiojo pasaulio, jis turi galimybę tapti brahma-pāda (užimti Brahmos postą), apsilankyti Siddhalokoje – planetose, ku riose gyvena nepaprastų materialių galių turinčios būtybės, valdančios sunkio jėgą, erdvę, laiką etc. Norint apsilankyti aukštutinėse materialios visatos planetose, išsivaduoti tereikia iš šiurkščiosios materijos (fizinio kūno), o protas ir intelektas (subtilioji materija) tam nesudaro kliūčių.

Dirbtiniai palydovai ir mechaninės kosminio susisiekimo priemonės niekada nenuskraidins žmogaus į tolimas planetas. Net ir plačiai išreklamuotoji kelionė į Mėnulį žmogui neįgyvendinama, nes, kaip minėta, aplinkos sąlygos aukštutinėse planetose skiriasi nuo aplinkos sąlygų čia, Žemėje. Kiekvienoje planetoje yra specifinės aplinkos sąlygos, todėl norint nukeliauti į kurią nors materialios visatos planetą, reikia turėti būtent tos planetos aplinkai pritaikytą materialų kūną. Pavyzdžiui, norint iš Indijos vykti į Europą, kur visai kitos klimatinės sąlygos, reikia atitinkamai apsirengti, o norint nukeliauti į Vaikuṇṭhos planetas reikia pakeisti esamą kūną.

Nukeliauti į aukštutines materialias planetas galima išlaikant savo subtilųjį drabužį, kurį sudaro protas, intelektas ir ego, bet šiurkščiojo drabužio, kurį sudaro žemė, vanduo, ugnis etc., būtina atsikratyti. Norint nukeliauti į transcendentinę planetą reikia subtilųjį ir šiurkštųjį kūnus pakeisti dvasiniu, nes į dvasinį pasaulį patenkama tiktai turint grynai dvasinį kūną. Kūnas savaime pasikeičia mirties akimirką, jei to nori pats žmogus. Tačiau mirties metu šis noras kyla tuomet, jei jis puoselėjamas visą gyvenimą, nes „kur jūsų lobis,tenir jūsųširdis“. Toliau bendrais bruožais nusakoma praktika, leidžianti pasirengti nesunkiai įgyvendinamai kelionei į antimaterialiąsias Vaikuṇṭhos planetas, kur nėra gimimo, senatvės, ligų ir mirties.

Bendrieji principai (skatinamieji):

1. Rimtas pretendentas turi pasirinkti tikrą dvasinį mokytoją ir išeiti moksliškai pagrįstą pasirengimo kursą. Juslės yra materialios ir Transcendencijos jomis pažinti neįmanoma. Todėl jas būtina sudvasinti per nustatytą praktiką dvasiniam mokytojui vadovaujant;

2. Pasirinkęs tikrą dvasinį mokytoją mokinys gauna įšventinimą. Įšventinimas žymi dvasinio mokymo pradžią;

3. Mokinys turi būti pasiryžęs visokeriopai pasitarnauti dvasiniam mokytojui. „Bhagavad-gītą“, „Vedantą“, „Śrīmad-Bhāgavatam“, Upaniṣadas ir kitus šventraščius nuodugniai išstudijavęs dvasinis mokytojas yra dvasiškai susivokusi ir glaudų ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu užmezgusi siela. Dvasinis mokytojas – skaidrus tarpininkas, vedantis stropų mokinį į Vaikuṇṭhas. Dvasinio mokytojo noras mokiniui turi būti įstatymas, nes jo palankumas labai paspartina mokinio tobulėjimą;

4. Protingas mokinys, siekdamas išsklaidyti savo abejones, pateikia dvasiniam mokytojui protingus klausimus. Dvasinis mokytojas nurodo mokiniui kelią vadovaudamasis ne savo užgaidomis, o jį nuėjusių dvasios autoritetų priesakais. Dvasios autoritetų vardai nurodyti šventraščiuose ir mokiniui reikia tiesiog jais sekti dvasinio mokytojo vadovaujamam. Dvasinis mokytojas niekada neiškrypsta iš autoritetų nurodyto kelio;

5. Mokinys turėtų visada stengtis sekti didžiųjų išminčių, praktikavusių šį metodą ir susilaukusių sėkmės, pėdomis. Tai turėtų tapti jo gyvenimo motto. Mokinys turi ne paviršutiniškai imituoti didžiuosius išminčius, o nuoširdžiai, atsižvelgdamas į laiką ir aplinkybes jais sekti;

6. Mokinys turi būti pasiryžęs keisti savo įpročius pagal autoritetingų šaltinių reikalavimus. Norėdamas pelnyti Viešpaties prielankumą, jis kaip ir Arjuna turi būti pasiryžęs atsisakyti tiek juslinių malonumų, tiek juslių neigimo;

7. Mokinys turi gyventi dvasinėje aplinkoje;

8. Jis turi pasitenkinti tuo, kas būtina, ir nekaupti turto daugiau negu reikia kukliai gyventi;

9. Jis turi pasninkauti nustatytomis dienomis – vienuoliktą pilnėjančio ir dylančio Mėnulio dieną;

10. Jis turi reikšti pagarbą banjanmedžiams, karvėms, mokytiems brahmanams ir bhaktams;

Tai pirmieji laipteliai į dvasinę tarnystę. Ilgainiui būtina pradėti vykdyti kitus, draudžiamojo pobūdžio reikalavimus:

11. Vengti nusižengimų praktikuojant dvasinę tarnystę ir kartojant šventuosius vardus;

12. Vengti dažno bendravimo su nebhaktais;

13. Riboti mokinių skaičių. Kitaip sakant, pirmųjų dvylikos taisyklių sėkmingai besilaikantis mokinys pats gali tapti dvasiniu mokytoju, lygiai kaip moksleivis gali tapti nedidelės klasės seniūnu;

14. Nesidėti labai mokytu, kartojant knygose perskaitytas mintis. Jis turi gerai išmanyti būtiniausius raštus ir nesiekti paviršutiniškos enciklopedinės erudicijos;

15. Vykdydamas minėtuosius keturiolika reikalavimų mokinys išlaiko dvasios pusiausvyrą net didžiausių išbandymų metu – tiek ką nors praradęs, tiek įgijęs;

16. Pakilęs vienu laipteliu aukščiau mokinys jau nebepasiduoda sielvartui ir iliuzijoms;

17. Jis nesišaipo nei iš kitų religijos ir garbinimo formų, nei iš Dievo Asmens ar Jo bhaktų;

18. Jis nesitaiksto su šventvagiškomis kalbomis prieš Viešpatį ir Jo bhaktus;

19. Jis nesivelia į pokalbius apie vyro ir moters santykius ir tuščias kalbas apie kitų šeiminius reikalus;

20. Jis stengiasi nesukelti nei fizinio, nei dvasinio skausmo jokiai gyvajai būtybei, kad ir kas ji būtų.

Iš minėtų dvidešimties pirmieji trys skatinamojo pobūdžio reikalavimai rimtam mokiniui yra privalomi ir patys svarbiausi.

Rimtų ketinimų turintis mokinys turėtų vykdyti dar keturiasdešimt keturis reikalavimus, tačiau Viešpats Caitanya, atsižvelgdamas į šiuolaikinio gyvenimo sąlygas, išrinko penkis svarbiausius.

1. Bendrauti su bhaktais. Bendrauti su bhaktais reiškia atidžiai jų klausytis, pateikti svarbius klausimus, vaišinti juos, jiems aukoti ir priimti iš jų vaišes bei aukas.

2. Kartoti šventą Viešpaties vardą bet kokiomis aplinkybėmis. Viešpaties vardo kartojimas – nesudėtingas ir visiems prieinamas dvasinio susivokimo metodas. Viešpats turi nesuskaitomą daugybę vardų; kartoti galima bet kurį iš jų ir bet kada. Taip pat svarbu kartojant nedaryti nusižengimų. Kartojant transcendentinius vardus galimi dešimt nusižengimų – jų būtina kiek įmanoma vengti, tačiau, kad ir kas nutiktų, svarbiausia nesiliauti kartojus Viešpaties vardų.

3. Klausytis transcendentinių „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakojimų. Jų klausytis galima per viešas tikrų bhaktų paskaitas arba skaitant autoritetingus „Bhagavatam“ vertimus.

4. Apsigyventi Viešpaties Kṛṣṇos gimtinėje – Mathuroje arba Mathurā paversti savo namus įrengus juose Viešpaties Dievybę, kurią gavę dvasinio mokytojo įšventinimą garbintų visi šeimos nariai.

5. Dievybę garbinti dėmesingai ir su atsidavimu, taip, kad namų aplinka taptų panaši į Viešpaties buveinę. Tai įmanoma pasiekti tik vadovaujant dvasiniam mokytojui, išmanančiam, kaip garbinti Dievybę ir galinčiam atskleisti mokiniui šio transcendentinio metodo paslaptis.

Minėtus penkis reikalavimus gali vykdyti bet kuris žmogus bet kuriame žemės kampelyje. Juos vykdydamas jis pasiruoš sugrįžti namo pas Dievą. Tai paprastas metodas, kurį pripažino tokie dvasios autoritetai kaip Viešpats Śrī Caitanya Mahāprabhu, nužengęs tam, kad išgelbėtų puolusias šio amžiaus sielas;

Plačiau apie tai skaitykite „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurios glaustą apžvalgą pateikėme knygoje „Atsidavimo nektaras“.

Persikėlimas į dvasinį pasaulį yra procesas, numatantis laipsnišką iš materijos pradų sudaryto šiurkštaus ir subtilaus amžinosios sielos apvalkalo eliminavimą. Anksčiau minėti penki dvasinės praktikos reikalavimai turi tokią dvasinę galią, kad juos nuoširdžiai vykdydamas jau pradedantis bhaktas gali pasiekti bhāvą (pakopa, po kurios pasireiškia meilė Dievui), kitaip sakant, patirti dvasinę emociją, iškylančią virš proto ir intelekto funkcinių galių. Visiškas pasinėrimas į bhavą (Dievo meilė) leidžia bhaktui, palikus materialų sielos indą, patekti į dvasinį pasaulį. Kai bhakto meilė Dievui pasiekia kulminaciją, jis egzistuoja jau grynai dvasiniu lygmeniu, nors tebeturi šiurkštųjį materialų kūną. Jis tarsi ugnyje iki raudonumo įkaitinta geležis, kuri, įgijusi ugnies savybių, jau nebėra geležis tikrąją ta žodžio prasme. Tai mįslingos ir nesuvokiamos Viešpaties energijos, kurios negali paaiškinti materialusis mokslas, veikimo rezultatas. Todėl žmogus turėtų atmesti visas abejones ir užsiimti dvasinės tarnystės praktika, o kad tikėjimas būtų tvirtas – siekti bendravimo su tikrais Viešpaties bhaktais, t.y. užmegzti asmeninius santykius (jei tai įmanoma) arba būti drauge su jais mintimis. Bendravimas su bhaktais padės jam plėtoti nuoširdžią dvasinę tarnystę Viešpačiui, kuri kaip žaibo blyksnis išsklaidys visas materialias abejones. Mokinys tiesiogiai pajus, kad vieną po kitos įveikia čia minėtas dvasinio tobulėjimo pakopas, ir tai sutvirtins jo tikėjimą, kad jis tikrai daro pažangą kelyje į dvasinį pasaulį, ir tada jo prisirišimas prie Viešpaties ir Jo buveinės taps visiškai nuoširdus. Toks yra laipsniškas meilės Dievui, kuri žmogui gyvybiškai reikalinga, plėtojimo procesas.

Istorija žino pavyzdžių, kai iškilios asmenybės (tarp jų būta išminčių ir karalių), praktikuodamos dvasinę tarnystę, pasiekė tobulumą. Kai kurie iš jų sėkmingai pasiekė tikslą pasirinkę vieną vienintelį dvasinės tarnystės metodą ir atkakliai, su tikėjimu jį praktikuodami. Štai kai kurie iš jų:

1. Imperatorius Parīkṣitas dvasinį lygį pasiekė klausydamasis dvasios autoriteto Śrī Śukadevos Gosvāmio žodžių;

2. Śrī Śukadeva Gosvāmis tą patį rezultatą pasiekė žodis žodin persakydamas transcendentinį mokymą, kurį išgirdo iš savo didžio tėvo Śrī Vyāsadevos lūpų;

3. Imperatorius Prahlāda susilaukė sėkmės dvasiniame gyvenime nuolat atmindamas Viešpatį, kaip jam nurodė didis šventasis ir bhaktas Śrī Nārada Munis;

4. Sėkmės deivė Lakṣmījī tikslą pasiekė nesitraukdama nuo Viešpaties lotoso pėdų ir joms tarnaudama;

5. Karalius Pṛthu susilaukė sėkmės garbindamas Viešpatį;

6. Vežėjas Akrūra susilaukė sėkmės sakydamas maldas Viešpačiui;

7. Hanumanas (Mahāvīra), garsus Viešpaties Śrī Rāmacandros sekėjas, turėjęs ne žmogaus kūną, tikslą pasiekė vykdydamas Viešpaties paliepimus;

8. Didis karžygys Arjuna tobulumą pasiekė draugaudamas su Viešpačiu, kuris, norėdamas Arjunai ir jo sekėjams suteikti žinių, paskelbė „Bhagavad-gītą“ ;

9. Imperatorius Balis susilaukė sėkmės paaukodamas Viešpačiui viską, taip pat ir savo kūną.

Tai devyni įprastiniai Viešpačiui skirtos dvasinės tarnystės metodai. Mokinys pats renkasi, kiek metodų – vieną, du, tris, keturis ar visus devynis – jam praktikuoti. Visi tarnystės Absoliutui metodai yra absoliutūs, jie nesiskiria nei kokybės, nei kiekybės požiūriu, kaip paprastai esti materialiajame pasaulyje. Nors dvasinei būčiai būdinga transcendentinė įvairovė, visos jos pasireiškimo formos substanciškai yra tapačios. Imperatorius Ambarīṣa labai sėkmingai praktikavo iškart visus devynis dvasinės tarnystės metodus. Mintis jis sutelkė į Viešpaties lotoso pėdas, balsą panaudojo dvasiniam pasauliui apibūdinti, rankas – Viešpaties šventyklai valyti, ausis – nuolankiai klausytis Viešpaties Śrī Kṛṣṇos žodžio, jo akys žvelgė į Viešpaties Dievybes, kūnas lietė bhaktų kūnus, nosis uodė Viešpačiui paaukotų gėlių aromatą, liežuvis ragavo Viešpačiui paaukotus valgius, kojos – nešė į Viešpaties šventyklą. Gyvybės energiją jis panaudojo pasitarnauti Viešpačiui ir neturėjo nė menkiausio noro siekti juslinių malonumų. Ši praktika padėjo jam pasiekti tobulumą, prieš kurį nublanksta didžiausi materialiojo mokslo laimėjimai.

Todėl labai svarbu, kad žmonės praktikuotų šiuos dvasinio tobulėjimo metodus ir siektų tobulumo. Dvasinis tobulėjimas – vienintelė žmogaus pareiga. Deja, šiuolaikinės civilizacijos atstovai užsivertė ant savo pečių didžiulę tarnystės valstybei naštą. Tiesą sakant, pareiga valstybei ir visuomenei bei filantropinė veikla privaloma tik tiems, kurie nevykdo savo dvasinės pareigos. Vos gimęs šioje žemėje žmogus jau turi įsipareigojimų ne tik valstybei, visuomenei ir artimo gerovei, bet ir pusdieviams, aprūpinantiems jį oru, šviesa, vandeniu, etc. Jis taip pat turi įsipareigojimų didiesiems išminčiams, kurie paliko milžiniškus išminties lobynus, rodančius jam gyvenimo kelią. Įsipareigojimų jis turi ir gyvosioms būtybėms, protėviams, artimiesiems, etc. Bet nuo to momento, kai žmogus imasi vykdyti vieną vienintelę privalomą pareigą – kai jis imasi tobulėti dvasiškai, jis išsyk atleidžiamas nuo visų kitų pareigų.

Viešpaties bhaktas nekelia jokio pavojaus visuomenei, priešingai, jis yra didžiausias visuomenės turtas. Kadangi nuoširdžiam bhaktui nuodėminga veikla nėra patraukli, jo nesavanaudiška tarnystė visuomenei gali daug prisidėti kuriant visuotinę taiką ir gerovę tiek šį, tiek ir kitą gyvenimą. Jei toks bhaktas vis dėlto kaip nors prasikalsta, Viešpats asmeniškai ištaiso jo klaidą. Todėl bhaktui nėra jokio reikalo nei gilinti materialių žinių, nei visko atsižadėjus gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Jis gali puikiausiai gyventi namuose ir sėkmingai vykdyti dvasinę tarnystę, turėdamas bet kokį socialinį (ar dvasinį) statusą. Istorija žino pavyzdžių, kai dvasinė tarnystė ir nepaprastai žiaurius žmonės paversdavo geraširdžiais. Tyras bhaktas savaime, specialiai nesistengdamas, įgyja žinių ir atsisako žemesnio lygio gyvensenos.

Dvasinės tarnystės mokslas ir menas yra didžiausia Indijos išminčių dovana pasauliui. Todėl kiekvieno Indijoje gimusio žmogaus pareiga yra tobulėti įgyvendinant didžiojo dvasinės tarnystės mokslo principus ir propaguoti juos pasauliui, iki šiol nežinančiam, koks galutinis gyvenimo tikslas. Laipsniškai plėtodama žinias žmonija būtinai pasieks šią tobulumo pakopą. Indijos išminčiai ją jau yra pasiekę. Kodėl kiti turėtų laukti ilgus tūkstantmečius? Kodėl žmonėms nesuteikus susistemintos informacijos tuojau pat, kad jie sutaupytų laiko ir jėgų? Tegul žmonės pasinaudoja šia proga, apie kurią gal būt svajojo milijonus metų.

Vienas Rusijos rašytojas visam pasauliui pareiškė, kad mokslo pažanga suteiks žmogui galimybę gyventi amžinai. Jis, žinoma, netiki Aukščiausiosios Būtybės, kūrėjo egzistavimu. Nepaisant to, mes sveikiname jo mintį, nes žinome, kad reali mokslinio pažinimo pažanga neabejotinai atvers žmogui kelią į dvasinį pasaulį ir įrodys mokslininkams, kad jokiomis mokslo teorijomis nepaaiškinamų galių turintis aukščiausiasis kūrėjas iš tikrųjų egzistuoja.

Kaip minėta, kiekviena gyvoji būtybė turi amžiną kūną, tačiau ji priversta keisti savo išorinius apvalkalus – šiurkštųjį ir subtilųjį. Šis procesas vadinamas gyvenimu ir mirtimi. Kol gyvoji būtybė nesutrauko materialios vergystės pančių, tol ji yra priversta keisti savo fizinius apvalkalus ir neišvengia to net pasiekusi aukščiausią materialios būties pakopą. Rusų rašytojas gali svaičioti kiek jam telpa, rašytojams tai būdinga, tačiau sveikai protaujantys ir šiek tiek gamtos dėsnius išmanantys žmonės nesutiks su teiginiu, kad materialiajame pasaulyje galima gyventi amžinai.

Gamtotyrininkas iš vieno vaisiaus gali spręsti apie bendruosius materialiojo pasaulio dėsningumus. Iš žiedo užsimezga vaisius, jis auga, kurį laiką kybo ant šakos, kol sunoksta, paskui ima vysti ir galiausiai nukrinta. Nukritęs jis pradeda pūti, grįžta į žemę ir palieka joje sėklą, iš kurios vėl stiebiasi medis, vėl noksta vaisiai, kurių laukia toks pat likimas. Ir vėl viskas kartojasi iš naujo.

Lygiai taip gyvoji būtybė (kaip dvasinė kibirkštis, Aukščiausios Būtybės dalelė) tuoj po lytinio akto įgyja fizinį kūną motinos įsčiose. Įsčiose kūnas pamažu vystosi, paskui gimsta ir auga toliau, tampa vaiku, paaugliu, jaunuoliu, suaugusiu žmogumi, seniu, kol galiausiai, nepaisant gražiausių romanistų norų ir žydrų svajonių, sunyksta ir miršta. Tarp žmogaus ir vaisiaus iš esmės nėra jokio skirtumo. Žmogus kaip ir vaisius suformuoja sėklą ir palieką po savęs atžalų, tačiau materialiosios gamtos dėsniai neleidžia jam amžinai gyventi materialiame kūne.

Griežtų materialiosios gamtos dėsnių apeiti neįmanoma. Jų nepakeis nė vienas mokslininkas materialistas – net didžiausias pagyrūnas. Joks astronomas, joks mokslininkas negali pakeisti planetos orbitų – jis tegali sukurti juokingai menką žaislinę planetą, kurią vadina palydovu. Palydovas gali padaryti įspūdį tik mažam vaikui, tik vaikas gali susižavėjęs žvelgti į šiuolaikinių palydovų kūrėjus, nes blaiviai mąstanti žmonijos dalis labiau žavisi didžiųjų palydovų – Saulės, žvaigždžių, planetų, kurių mokslininkai materialistai negali net suskaičiuoti, kūrėju. Jei žaislinis palydovas turi kūrėją, kuris gyvena kažkur Rusijoje ar Amerikoje, logiška būtų manyti, kad ir didieji palydovai turi savo kūrėją, gyvenantį dvasiniame pasaulyje. Jei tam, kad būtų pagamintas ir į orbitą paleistas žaislinis palydovas, dirba šviesiausi protai, koks turėtų būti šviesus ir nepaprastas protas to, kuris sukūrė galaktikas su nesuskaitoma daugybe žvaigždžių ir neleidžia joms iškrypti iš savo orbitų? Ateistai iki šiol neatsakė į šį klausimą.

Skeptikai kelia savas pasaulio atsiradimo teorijas, kurias paprastai baigia frazėmis: „tai sunku suprasti“, „tai visiškai įmanoma, nors protu ir nesuvokiama“, „tai nesuprantama“, etc. Šios frazės išduoda, kad skeptikų teorijos nėra pagrįstos autoritetingomis žiniomis ir moksliniais duomenimis, kad jos – paprasčiausios spėlionės. Patikimos informacijos galime pasisemti iš „Bhagavad- gītos“. Pavyzdžiui, „Bhagavad-gītoje“ pateikiama informacija apie tai, kad materialiajame pasaulyje yra gyvųjų būtybių, kurių gyvenimo trukmė siekia 4300000 È 1000 È 2 È 30 È 12 È 100 Saulės metų. „Bhagavad-gītā“ mums yra autoritetingas šaltinis, nes šią pažinimo knygą pripažino didieji Indijos išminčiai Śaṅkarācārya, Śrī Rāmānujācārya, Śrī Madhvācārya ir Śrī Caitanja Mahāprabhu. „Bhagavad-gītā“ pažymi, kad materialiajame pasaulyje visos sudėtinės formos, nepriklausomai nuo gyvavimo trukmės, yra pasmerktos sunykti ir mirti.

Vadinasi, materijos formoms galioja kitimo dėsnis, nors pati materialioji energija yra tvari ir nenykstama. Pirminiu, potenciniu pavidalu viskas yra amžina, tačiau materialiajame pasaulyje materija įgyja formą. Ta forma kurį laiką egzistuoja, vystosi, bręsta, sensta, vysta ir galiausiai vėl išnyksta. Ši taisyklė galioja visiems materialiems objektams. Materialistų mintis, kad anapus materialiojo pasaulio egzistuoja „kitokios formos“, nematomos akiai, keistos ir nesuvokiamos, yra niekas kita kaip miglota užuomina apie dvasinį pasaulį. Tačiau pamatinio dvasios prado nereikia ieškoti kažkur toli – jis aktyviai reiškiasi visose gyvose būtybėse. Dvasiniam pradui pasitraukus iš materialaus kūno gyvybė jame užgęsta. Imkime pavyzdžiu vaiką. Jo kūnas kinta ir vystosi, nes jame glūdi dvasinis pradas. Dvasiai palikus kūną vystimasis sustoja. Šis dėsnis galioja visiems materialiems objektams. Materijos forma kinta jai sąveikaujant su dvasia. Be dvasios jokie pokyčiai nevyksta. Taip vystosi ir visata. Ji randasi iš Transcendencijos energijos, skatinama dvasinės Jos galios, ir susiformuoja milžiniški dangaus kūnai: Saulė, Mėnulis, Žemė, etc. Visatoje yra keturiolikos lygių planetų sistemos ir, nors jos skiriasi dydžiu ir savybėmis, visos planetų sistemos vystosi pagal tą patį principą. Dvasinė jėga – dvasinis pradas jas sukūrė ir būtent jis užtikrina kitimą, perėjimą iš vieno būvio į kitą ir vystimąsi.

Gyvybė tikrai nėra materialiųjų elementų savitarpio sąveikos, kitaip sakant, cheminės reakcijos rezultatas, kaip sako dideliu protu negalintys pasigirti žmonės. Vidinei materijos sąveikai impulsą suteikia aukščiausioji būtybė, sukurdama palankias sąlygas dvasinei gyvybės jėgai reikštis. Aukštesnioji energija manipuliuoja materija pagal dvasinės būtybės laisvą apsisprendimą. Pavyzdžiui, tarp statybinių medžiagų nevyksta savaiminė „reakcija“ ir jos nei iš šio nei iš to nevirsta gyvenamuoju namu. Gyvoji dvasinė būtybė pasistato namą laisva valia, tam tikru būdu manipuliuodama materija. Materija taip pat yra tik statybinė medžiaga, kūrėjas yra dvasia. Prie šios išvados neprieiti gali tik labai ribota informacija disponuojantis žmogus. Taip, kūrėjas mums nematomas, jis kažkur užkulisiuose, tačiau tai nereiškia, kad jo apskritai nėra. Mums nereikėtų pasiduoti gigantiškos materialios visatos magijai. Turime išmokti visose materijos apraiškose įžvelgti aukščiausiąjį protą. Aukščiausioji būtybė, aukščiausiasis protas, yra pirmapradis kūrėjas, visų patraukliausias Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa. Kai kas to nežino, tačiau „Bhagavad-gītā“ ir kita Vedų literatūra, visų pirma „Śrīmad-Bhāgavatam“, pateikia labai konkrečią informaciją apie kūrėją.

Vaikas gali nesuprasti, kad į kosminę erdvę iškeltą palydovą valdo specialistai iš Žemės, tačiau suaugusiam žmogui tai aišku. Riboto mąstymo žmonės neturi žinių apie Kūrėją ir Jo amžiną buveinę dvasiniame pasaulyje, kuris yra už žmogaus regos galimybių ribų, tačiau dvasinis pasaulis ir dvasinės planetos iš tikrųjų egzistuoja, be to, jos yra kur kas didesnės už materialiojo pasaulio planetas ir jų yra kur kas daugiau. „Bhagavad-gītos“ žiniomis, materialioji visata sudaro tik dalį (vieną ketvirtąją) visos kūrinijos. Panašaus pobūdžio informacijos apstu „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir kituose vedų literatūros veikaluose.

Jei, anot mokslininkų, gyvybės energiją galima sukurti laboratorijos sąlygomis, sukeliant „tam tikrų fizinių ir cheminių elementų sąveiką“, kodėl jie to nepadaro? Jie tik giriasi. Dvasinė energija yra visiškai kitos struktūros nei materija ir jos neįmanoma sukurti jungiant materialius elementus. Šiandien Rusijos ir Amerikos mokslininkai neabejotinai yra toli pažengę įvairių technologijų kūrimo srityje, tačiau dvasinis mokslas jiems tebėra neatrasta sritis. Jei mokslininkai nori sukurti gerai organizuotą ir pažangią visuomenę, jie turi semtis žinių iš aukščiausiojo intelekto.

Rusijos žmonės net neįtaria, kaip puikiai socialistinės idėjos išdėstytos „Śrīmad-Bhāgavatam“. „Bhagavatam“ moko, kad visus turtus – visus gamtinius išteklius (žemės ūkio išteklius, iškasenas, etc.) – sukūrė pirmapradis kūrėjas, todėl teise naudotis tam tikra jų dalimi turi kiekviena gyvoji būtybė. Be to, „Bhagavatam“ sakoma, kad imti reikia tik tiek, kiek būtina gyvybei palaikyti, o jei žmogus trokšta ar pasisavina daugiau nei jam skirta, jis yra baudžiamas. Taip pat pasakyta, kad su gyvūnais reikia elgtis kaip su savo vaikais.

Mūsų įsitikinimu, niekam dar nėra pavykę taip tiksliai išreikšti socializmo idėjos, kaip ji išreikšta „Śrīmad-Bhāgavatam“. Su kitomis gyvosiomis būtybėmis kaip su broliais ar vaikais žmogus elgsis tik tada, kai gerai pažins kūrėją ir suvoks gyvosios būtybės prigimtį.

Žmogaus troškimas būti nemirtingam įgyvendinamas tik dvasiniame pasaulyje. Šio esė pradžioje jau minėta, kad amžino gyvenimo siekis yra ženklas, bylojantis, kad mumyse rusena gyva dvasia. Žmonija turėti sutelkti dėmesį į šio siekio įgyvendinimą. Kiekvienas žmogus gali patekti į dvasinę sferą praktikuodamas čia aprašytą bhakti-jogą. Bhakti-joga – tai tikras mokslas. Indijoje sukurtas ištisas pluoštas mokslinės literatūros, kuri padės pasiekti šį aukščiausią gyvenimo tikslą.

Bhakti-yoga – amžina religija. Mūsų dienomis, kai materialusis mokslas daro didžiulę įtaką visoms gyvenimo sritims, įskaitant religiją, įdomu panagrinėti amžinosios religijos principus šiuolaikinio mokslo požiūriu.

Pats dr. S. Radhakrishnanas pasaulinėje religijos konferencijoje išsakė mintį, kad šiuolaikinė civilizacija nepripažins religijos, jei į ją nebus žiūrima moksliškai. Atsakydami į šią pastabą, tiesos ieškotojams su džiaugsmu norime pranešti, kad bhakti-yoga yra amžina pasaulinė religija, kuri yra skirta visoms amžinais saitais su Aukščiausiuoju Viešpačiu susijusioms gyvosioms būtybėms.

Śrīpāda Rāmānujācārya apibrėžia sąvoką Sanātana (amžinas), kaip tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Sanātana-dharmos (amžinoji religija) sąvoka savaime implikuoja šią apibrėžtį. Tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos, negali turėti nieko bendra su tam tikros religinės denominacijos ribotumu. Šiuolaikinio mokslo požiūriu, Sanātana-dharma gali būti suvokiama kaip viso pasaulio žmonių, teisingiau, visų visatos gyvųjų būtybių pareiga. Neamžino religinio tikėjimo gimimą galima atsekti žmonijos istorijos analuose, tačiau Sanātana-dharma neturi istorinės pradžios, nes ji yra amžinas gyvosios būtybės bruožas.

Jei žmogus sakosi išpažįstąs induizmą, islamą, krikščionybę, budizmą ar bet kokį kitą tikėjimą ir nurodo jo atsiradimo laiką bei istorines aplinkybes, tai reiškia, kad kalbama ne apie Sanātana- dharmą. Induistas gali atsiversti į islamą, o musulmonas – į induizmą ar krikščionybę, tačiau, kad ir kokį tikėjimą jis išpažintų, viena yra nekintama – tarnystė. Induistas, musulmonas, budistas ir krikščionis – visi visada išlieka kažkieno tarnai. Vieno ar kito religinio tikėjimo išpažinimas nevadintinas Sanātana-dharma. Sanātana- dharma yra neatsiejama nuo gyvosios būtybės, tai visas religijas vienijantis bruožas. Sanātana-dharma – tai tarnystė.

„Bhagavad-gītoje“ yra nemažai tekstų, kuriuose kalbama apie Sanātana-dharmą. Pasidomėkime, ką reiškia Sanātana-dharma, remdamiesi šiuo autoritetingu šaltiniu.

Sąvoka sanātanam vartojama septintojo skyriaus dešimtame posme, kuriame Viešpats sako, kad Jis yra amžinas pirminis visa ko šaltinis – sanātanam. Upaniṣados pirminį visa ko šaltinį apibrėžia kaip užbaigtą visumą. Visi pirminio šaltinio skleidiniai taip pat yra užbaigti ir, nors iš pirminio užbaigto sanātanos šaltinio atsiskiria daugybė užbaigtų dalių, jis nė kiek nesumenksta nei kokybės, nei kiekybės požiūriu. Taip yra todėl, kad Sanātana yra nekintamybė. Visa tai, kas kinta veikiant laikui ir aplinkybėms, nėra Sanātana. Vadinasi, to, kas nors šiek tiek pakinta savo formos ar kokybės požiūriu, negalima laikyti Sanātana. Pateiksime pavyzdį iš mus supančio materialiojo pasaulio. Saulė skleidžia spindulius šimtus milijonų metų ir, nors Saulė yra sukurtas materialus objektas, jos forma ir spinduliai iki šiol nepakito. Vadinasi, tai, kas nebuvo sukurta, negali pakisti nei formos, nei kokybės požiūriu, nepaisant to, kad yra visa ko šaltinis.

Viešpats sako esąs visų gyvybės rūšių tėvas. Jis teigia, kad visos be išimties gyvosios būtybės yra Jo sudėtinės dalelės. Taigi „Bhagavad-gītā“ skirta visoms joms. „Gitoje“ pasakyta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra Sanātana ir apibūdinta jo prigimtis. Be to, joje yra informacijos apie Viešpaties buveinę, esančią toli už materialiojo pasaulio ribų, ir apie amžinas (Sanātana) gyvąsias būtybes.

„Bhagavad-gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa mus taip pat informuoja, kad materialusis pasaulis kupinas kančių, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Kenčia net aukščiausios materialioje visatoje planetos Brahmalokos gyventojai. Kančios neegzistuoja tik Viešpaties Kṛṣṇos buveinėje. Ten nereikalinga Saulės, Mėnulio ir ugnies šviesa. Dvasinės planetos šviečia pačios, o gyvenimas jose yra amžinas, kupinas žinojimo ir palaimos. Jos apibrėžiamos sąvoka Sanātana-dhāma. Čia peršasi natūrali išvada, kad gyvosioms būtybėms reikia sugrįžti namo pas Dievą ir džiaugtis gyvenimu Sanātana-dhāmoje drauge su Sanātana-puruṣa, arba puruṣottama –Viešpačiu Śrī Kṛṣṇa. Joms nėra prasmės merdėti materialiajame pasaulyje, šioje kančių pagairėje. Materialiajame pasaulyje laimės nėra, nėra jos net Brahmalokoje. Vadinasi tie, kurie turi ketinimų ir praktiškai siekia patekti į aukštutines materialiosios visatos planetas, nėra išmintingi. Išmintimi negali pasigirti ir tie, kurie kreipiasi globos į pusdievius, nes pusdievių teikiamos malonės trumpalaikės. Trumpalaikės yra ne tik pusdievių malonės, bet ir atitinkama religinė doktrina. Išmintingas žmogus atsisako bet kokios pseudoreliginės praktikos ir kreipiasi prieglobsčio į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – visagalį Tėvą ir tokiu būdu užsitikrina visokeriopą Jo globą. Taigi Sanātana-dharma – tai bhakti-jogos praktika, kuri leidžia pažinti amžinąjį (Sanātana) Viešpatį ir Jo amžinąją (Sanātana) buveinę. Ši praktika – vienintelis būdas sugrįžti į dvasinę visatą (Sanātana-dhāma) ir ten patirti amžiną (Sanātana) džiaugsmą.

Sanātana-dharmos sekėjai nuo šiol galėtų vadovautis jos principais, kaip tai nurodoma daryti „Bhagavad-gītoje“.. Pradėti vadovautis amžinaisiais principais nėra jokių kliūčių. Pas Dievą sugrįžti gali ir neišsimokslinęs žmogus. Taip moko „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir taip „Bhagavad-gītoje“ sako Pats Aukščiausiasis Viešpats. Būtina sudaryti sąlygas, kad visi žmonės galėtų išnaudoti šią galimybę. „Bhagavad-gītā“ buvo padeklamuota Bharata-varṣos žemėje, todėl kiekvieno indo pareiga – skelbti tikrąją žinią apie Sanātana-dharmą kitose pasaulio dalyse. Mūsų dienomis materializmo patamsiais klaidžiojantys žmonės ypač kenčia. Jų tariamas išsimokslinimas nieko, išskyrus atominę bombą, jiems nedavė. Dabar žmonija yra atsidūrusi ant susinaikinimo slenksčio. Tačiau Sanātana-dharma gali jai padėti, nes atskleidžia žmogui tikrąjį jo gyvenimo tikslą.