New version available here: vedabase.io

Bg 7.30

sādhibhūtādhidaivaṁ māṁ
sādhiyajñaṁ ca ye viduḥ
prayāṇa-kāle ’pi ca māṁ
te vidur yukta-cetasaḥ
Synonyms: 
sa-adhibhūta — materialios kūrinijos esminį pradą; adhidaivam — vadovaujantį visiems pusdieviams; mām — Mane; sa-adhiyajñam — ir vadovaujantį visiems aukojimams; ca — taip pat; ye — tie, kurie; viduḥ — žino; prayāṇa — mirties; kāle — metu; api — net; ca — ir; mām — Mane; te — jie; viduḥ — žino; yukta-cetasaḥ — protu panirę į Mane.
Translation: 
Kas visiškai įsisąmonino Mane ir žino, jog Aš, Aukščiausiasis Viešpats, esu materialios kūrinijos, pusdievių ir visų aukojimo būdų esminis pradas, tas gali pažinti Mane – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – net ir mirties valandą.
Purport: 

KOMENTARAS: Žmonės, veikiantys su Kṛṣṇos sąmone, niekada neišklysta iš kelio, vedančio į visišką Aukščiausiojo Dievo Asmens suvokimą. Bendravimas su tais, kurie įsisąmonino Kṛṣṇą, padeda suvokti, kad Aukščiausiasis Viešpats yra materialios kūrinijos ir net pusdievių esminis pradas. Transcendentinio bendravimo procese žmogus pamažu įtiki Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir mirties metu toks Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus jau nebegali pamiršti Kṛṣṇos. Savaime suprantama, jis eina į Aukščiausiojo Viešpaties planetą, Goloka Vṛndāvaną.

Septintas skyrius konkrečiai aiškina, kaip visiškai įsisąmoninti Kṛṣṇą. Krsnos sąmonė užsimezga bendraujant su tais, kurie jau įsisąmonino Kṛṣṇą. Toks bendravimas yra dvasinis ir jis įgalina žmogų sueiti į tiesioginį sąlytį su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kurio malone kiekvienas gali suprasti, jog Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tuo pačiu realiai suvokiamas gyvosios esybės prigimtinis būvis ir tai, kaip ji, užmiršusi Kṛṣṇą, įsivelia į materialią veiklą. Laipsniškai ugdydama Kṛṣṇos sąmonę deramoje draugijoje, gyvoji esybė supranta, jog materialios gamtos dėsniai sąlygoja ją todėl, kad ji užmiršo Kṛṣṇą. Ji supranta, kad žmogaus gyvybės forma – tai galimybė atgauti Kṛṣṇos sąmonę, tad reikia pasinaudoti ta galimybe bepriežastinei Aukščiausiojo Viešpaties malonei laimėti.

Šis skyrius aptaria daug temų. Jis kalba apie kenčiantį, smalsų, materialiu požiūriu skurstantį žmogų, Brahmano ir Paramātmos pažinimą, išsivadavimą iš gimimo, mirties ir ligų bei Aukščiausiojo Viešpaties garbinimą. Tačiau aukšto Kṛṣṇos sąmonės lygio žmogus nesidomi jokiais kitais keliais. Jis tiesiog atsideda Kṛṣṇos sąmonės veiklai ir atgauna savo prigimtinę amžino Viešpaties Kṛṣṇos tarno padėtį. Pasinėręs į tyrą pasiaukojimo tarnystę jis su džiaugsmu klausosi apie Aukščiausiąjį Viešpatį ir Jį šlovina. Jis įsitikinęs, kad taip pasieks visus savo tikslus. Toks tvirtas tikėjimas vadinamas dṛḍha-vrata, ir juo prasideda bhakti-yoga, arba transcendentinė meilės tarnystė. Tokia visų šventraščių nuomonė. Septintasis „Bhagavad- gītos“ skyrius – tokio įsitikinimo kvintesencija.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti septintąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Absoliuto pažinimas“.