Bg 5.29

bhoktāraṁ yajña-tapasāṁ
sarva-loka-maheśvaram
suhṛdaṁ sarva-bhūtānāṁ
jñātvā māṁ śāntim ṛcchati
Synonyms: 
bhoktāram — tas, kuriam skirti rezultatai; yajña — aukų; tapasām — ir atgailų bei askezių; sarva-loka — visų planetų ir jų pusdievių; mahā-īśvaram — Aukščiausiasis Viešpats; su-hṛdam — geradaris; sarva — visų; bhūtānām — gyvųjų esybių; jñātvā — žinodamas tai; mām — Mane (Viešpatį Kṛṣṇą); śāntim — išsivadavimą iš materialių skausmų; ṛcchati — tas pasiekia.
Translation: 
Kas visiškai įsisąmonino Mane, žinodamas, kad Man skirti visų aukų ir askezių rezultatai, kad Aš esu visų planetų bei pusdievių Aukščiausiasis Viešpats ir visų gyvųjų esybių draugas, linkintis joms gera, to nebekankina materialios negandos.
Purport: 

KOMENTARAS: Sąlygotos sielos, patekusios į iliuzinės energijos gniaužtus, atkakliai siekia ramybės materialiame pasaulyje. Tačiau jos nežino taikos (ramybės) formulės, kuri yra pateikiama šiame „Bhagavad-gītos“ skyriuje. Geriausia taikos formulė tokia: visos žmonijos veiklos vaisiai skiriami Kṛṣṇai. Žmonės turėtų viską skirti transcendentinei Viešpaties tarnystei, nes Jis – planetų ir gyvenančių jose pusdievių savininkas. Jo niekas nepranoksta, net patys didžiausi pusdieviai – Viešpats Śiva ir Viešpats Brahmā. Vedose („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.7) Aukščiausiasis Viešpats apibūdinamas taip: tam īśvarāṇāṁ paramaṁ maheśvaram. Iliuzijos apkerėtos gyvosios esybės stengiasi tapti visko, ką tik aprėpia jų žvilgsnis, valdovėmis, tačiau iš tikrųjų sąlygas joms diktuoja materiali Viešpaties energija. Viešpats – materialios gamtos valdovas, o sąlygotos sielos pavaldžios griežtiems jos dėsniams. Kol nesuprasime tos paprastos tiesos, nepasieksime taikos pasaulyje nei vieni patys, nei visi kartu. Kṛṣṇos sąmonės esmė tokia: Viešpats Kṛṣṇa yra aukščiausias dominuojantis subjektas, o visos gyvosios esybės kartu su didžiausiais pusdieviais yra Jo valdiniai. Visišką ramybę galima rasti tik pasiekus Kṛṣṇos sąmonės aukštumas.

Penktasis skyrius argumentuotai išaiškina Kṛṣṇos sąmonę, kuri paprastai vadinama karma-yoga. Jis atsako ir į klausimą iš spekuliatyvių samprotavimų srities, kaip praktikuojant karma-yogą galima išsivaduoti. Veikti Kṛṣṇos sąmonės dvasia – tai veikti aiškiai įsisąmoninus Viešpaties viršenybę savo atžvilgiu. Tokia veikla nesiskiria nuo transcendentinio žinojimo. Tiesioginė Kṛṣṇos sąmonė yra bhakti-yoga, o jñāna-yoga – tai kelias, vedantis į bhakti-yogą. Kṛṣṇos sąmonė – tai veikla visiškai suvokiant savo ryšį su Aukščiausiuoju Absoliutu, o aukščiausias tos sąmonės lygis – visiškai suvokti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Tyra siela – amžinas Dievo tarnas, fragmentinė ir neatsiejama Jo dalelė. Sąlyčiui su māya (iliuzija) sielą paskatina noras ją valdyti – tai ir yra daugelio sielos kančių priežastis. Kol siela kontaktuoja su materija, ji dirba verčiama materialaus būtinumo. Tačiau Kṛṣṇos sąmonė netgi materijos valdomą sielą grąžina į dvasinį gyvenimą, per veiklą atgaivindama dvasinį gyvosios esybės būvį dar materialiame pasaulyje. Kuo labiau pažengęs žmogus, tuo labiau jis vaduojasi iš materijos gniaužtų. Viešpats nėra kam nors šališkas. Viskas priklauso nuo to, kaip praktiškai įgyvendinamos Kṛṣṇos sąmonės pareigos, kurios padeda visiškai valdyti jusles, nugalėti troškimų bei pykčio jėgą. Turint tvirtą Kṛṣṇos sąmonės pagrindą ir kontroliuojant anksčiau minėtas aistras, realiai pasiekiamas transcendentinis lygmuo, t.y. brahma-nirvāṇa. Kṛṣṇos sąmonės praktika savaime apima ir aštuonialypę mistinę yogą, nes pasiekiamas ir jos galutinis tikslas. Galimas ir laipsniško tobulėjimo kelias, kai praktikuojama yama, niyama, āsana, prāṇāyāma, pratyāhāra, dhāraṇā, dhyāna, samādhi, tačiau visa tai – tik pirmas žingsnis į tobulumą, kuris pasiekiamas pasiaukojus tarnaujant. Tik pasiaukojimo tarnystė suteikia žmogui ramybę. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti penktąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Karma yoga – veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą“.