ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS: Dieviškos ir demoniškos prigimtys

Bg 16.1–3 Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Bebaimiškumas, būties apvalymas, dvasinio žinojimo gilinimas, labdaringumas, savitvarda, aukų atnašavimas, Vedų studijavimas, asketiškumas, paprastumas, prievartos atsisakymas, teisingumas, pykčio neturėjimas, atsižadėjimas, ramumas, nenoras ieškoti ydų, užuojauta visoms gyvosioms esybėms, godumo nebuvimas, geraširdiškumas, kuklumas, ryžtingumas, energingumas, atlaidumas, tvirtybė, švara, pagiežos bei šlovės siekimo neturėjimas – šios transcendentinės savybės, o Bharatos sūnau, būdingos dievotam, dieviška prigimtimi apdovanotam žmogui.
Bg 16.4 Išdidumas, pasipūtimas, tuštybė, pyktis, šiurkštumas ir neišmanymas – tai savybės, kurios būdingos demoniškos prigimties žmonėms, o Pṛthos sūnau.
Bg 16.5 Transcendentinės savybės veda į išsivadavimą, o demoniškosios pavergia. Tačiau nesijaudink, o Pāṇḍu sūnau, nes tu gimei su dieviškomis savybėmis.
Bg 16.6 O Pṛthos sūnau, šiame pasaulyje egzistuoja dviejų rūšių sukurtosios būtybės – vienos jų dieviškos, o kitos demoniškos. Dieviškas savybes Aš tau plačiai nušviečiau. Dabar paklausyk, ką Aš papasakosiu apie demoniškąsias.
Bg 16.7 Demonai nežino, kas dera daryti ir kas nedera. Jiems nebūdingi nei švara, nei tinkamas elgesys, nei teisingumas.
Bg 16.8 Jie sako, kad šis pasaulis – nerealus, kad jis neturi jokio pagrindo ir joks Dievas jo nevaldo. Jie sako, kad pasaulį pagimdė lytinis troškimas ir kad geismas – vienintelė šio pasaulio priežastis.
Bg 16.9 Vadovaudamiesi tokiomis išvadomis, praradę save ir neturintys nuovokos, demonai atlieka piktybinius, siaubingus darbus, kurių tikslas – sunaikinti pasaulį.
Bg 16.10 Atradusius paguodą nepasotinamame geisme, apimtus tuštybės bei netikro prestižo, demoniškus žmones užvaldė iliuzija, todėl jie visuomet susigundo nešvariais darbais, susižavi tuo, kas laikina.
Bg 16.11–12 Jie įsitikinę, kad tenkinti jusles – pirmiausias žmonių civilizacijos poreikis, todėl iki pat gyvenimo pabaigos juos persekioja begaliniai rūpesčiai. Šimtų tūkstančių troškimų supančioti, apimti geismo bei pykčio, jie neleistinais būdais kaupia pinigus jusliniams malonumams.
Bg 16.13–15 Demoniškas žmogus galvoja: „Jau dabar esu labai turtingas, bet įgyvendinęs savo sumanymus pralobsiu dar labiau. Kiek mano sukaupta! Tačiau ateity savo turtus dar labiau padidinsiu. Jis buvo mano priešas ir aš jį nužudžiau. Susidorosiu ir su kitais savo priešais. Aš esu visa ko viešpats, aš – besimėgaujantis subjektas. Aš esu tobulas, galingas ir laimingas. Aš – turtingiausias žmogus, supamas kilmingų giminaičių. Nėra už mane galingesnio ir laimingesnio. Aš atnašausiu aukas, teiksiu labdarą ir taip patirsiu džiaugsmą.“ Šitaip neišmanymas suklaidina tokius žmones.
Bg 16.16 Įvairiausių rūpesčių kamuojami, įsipainioję iliuzijų tinkle, jie pernelyg prisiriša prie juslinių malonumų ir garma į pragarą.
Bg 16.17 Patenkinti savimi begėdžiai, apgauti turtų ir netikro prestižo, jie kartais iš puikybės vien dėl akių aukoja aukas, nesilaikydami jokių taisyklių.
Bg 16.18 Suklaidinti klaidingos savimonės, jėgos, pasipūtimo, geismo ir pykčio, demonai užsiplieskia pavydu Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris glūdi ir jų pačių, ir kitų kūnuose, piktžodžiauja prieš tikrąją religiją.
Bg 16.19 Pavyduolius ir piktavalius, žemiausius iš žmonių, Aš kaskart nubloškiu į materialios būties vandenyną, į įvairiausias demoniškas gyvybės rūšis.
Bg 16.20 Šie žmonės nuolat gimsta tarp demoniškų gyvybės rūšių atstovų, o Kuntī sūnau, todėl jie negali priartėti prie Manęs. Palengva jie ritasi žemyn į bjauriausias gyvybės formas.
Bg 16.21 Trys vartai atveria kelią į šį pragarą. Tai geismas, pyktis ir godumas. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turi jų atsisakyti, nes jie veda sielą į pražūtį.
Bg 16.22 o Kuntī sūnau, iš tų trijų pragaro vartų ištrūkęs žmogus atlieka veiksmus, kurie skatina dvasinę savivoką. Taip jis palengva pasiekia aukščiausią tikslą.
Bg 16.23 Kas atmeta šventraščių nurodymus ir elgiasi vadovaudamasis savo užgaidomis, tas nepasiekia nei tobulumo, nei laimės, nei aukščiausio tikslo.
Bg 16.24 Todėl iš šventraščių žmogus privalo sužinoti, kas sudaro jo pareigą, ir kas nėra jo pareiga. Išmanydamas šventraščių taisykles, jis turi elgtis taip, kad galiausiai pasiektų tobulumą.