Skip to main content

Bg. 15.20

Tekstas

iti guhya-tamaṁ śāstram
idam uktaṁ mayānagha
etad buddhvā buddhimān syāt
kṛta-kṛtyaś ca bhārata

Synonyms

iti — taip; guhya-tamam — slaptingiausias; śāstram — apreikštasis šventraštis; idam — šis; uktam — atvertas; mayā — Mano; anagha — o nesusitepęs nuodėme; etat — tą; buddhvā — suprasdamas; buddhi-mān — protingu; syāt — žmogus tampa; kṛta-kṛtyaḥ — tuo, kurio pastangas vainikuoja sėkmė; ca — ir; bhārata — o Bharatos sūnau.

Translation

O nesusitepęs nuodėme, tos tiesos – slaptingiausioji Vedų raštų dalis, ir Aš atvėriau jas tau. Kas jas suvoks – taps išmintingas, ir jo pastangas apvainikuos tobulumas.

Purport

KOMENTARAS: Posme Viešpats aiškiai sako, kad atskleistos tiesos – tai visų apreikštųjų raštų esmė. Jas reikia suprasti taip, kaip perteikė Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Taip žmogus taps išmintingas ir tobulas transcendentinio žinojimo srities žinovas. Kitaip sakant, kiekvienas, kuris suvokė šią Aukščiausiojo Dievo Asmens filosofiją ir transcendentaliai Jam tarnauja, nusiplauna visas materialios gamtos guṇų nešvarybes. Pasiaukojimo tarnystė – tai dvasinio pažinimo procesas. Kai atliekama pasiaukojimo tarnystė, nelieka materijos nešvarybių. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui ir Pats Viešpats – tai viena ir tas pat, nes jų prigimtis dvasinė. Pasiaukojimo tarnystė vyksta vidinės Aukščiausiojo Viešpaties energijos lygiu. Sakoma, kad Viešpats – saulė, o neišmanymas – tamsa. Ten, kur šviečia saulė, nėra tamsos. Todėl, kai pasiaukojimo tarnystė atliekama tinkamai vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui – apie neišmanymą negali būti ir kalbos.

Žmogus, norėdamas būti protingas ir tyras, turi įsijungti į Kṛṣṇos sąmonę ir atsidėti pasiaukojimo tarnystei. Kol jis nepasieks tokio Kṛṣṇos suvokimo lygmens ir neatsidės pasiaukojimo tarnystei, kad ir koks jis būtų protingas eilinio žmogaus vertinimu, jis vis dėl to nėra iki galo protingas.

Žodis anagha, kuriuo šiame posme kreiptasi į Arjuną, labai reikšmingas. Anagha, „o nesusitepęs nuodėme“, reiškia, kad kol neišsivaduojama iš atoveikio už visas nuodėmes, labai sunku suvokti Kṛṣṇą. Reikia apsivalyti nuo visų nešvarybių ir nutraukti bet kokią nuodėmingą veiklą, tik tada galima pažinti Viešpatį. Tačiau pasiaukojimo tarnystė tokia tyra ir galinga, kad ėmus ją praktikuoti savaime pasiekiamas toks lygis, kai jau nebenusidedama.

Pasiaukojamai tarnaujant ir bendraujant su tyrais bhaktais, kurie pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę, turime pasistengti atsikratyti kai kurių savybių. Visų svarbiausia nugalėti dvasios silpnumą. Pirmojo gyvosios esybės nuopuolio priežastis – noras viešpatauti materialioje gamtoje. Įsigeidę viešpatauti materialioje gamtoje, apleidžiame transcendentinę meilės tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui. Kitas dvasios silpnumo požymis yra tai, kad stiprėjant polinkiui viešpatauti materialioje gamtoje, stipriau prisirišame prie materijos ir materialios nuosavybės. Šis dvasios silpnumas ir yra materialios būties problemų priežastis. Pirmieji penki šio skyriaus posmai aprašo, kaip to silpnumo atsikratoma, o kiti, nuo šešto iki paskutinio, aptaria puruṣottama-yogą.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti penkioliktąjį „Śrīmad Bhagavad- gītos“ skyrių, pavadintą „Puruṣottama-yoga, Aukščiausiojo Asmens yoga“.