New version available here: vedabase.io

Bg 15.19

yo mām evam asammūḍho
jānāti puruṣottamam
sa sarva-vid bhajati māṁ
sarva-bhāvena bhārata
Synonyms: 
yaḥ — tas, kuris; mām — Mane; evam — taip; asammūḍhaḥ — neabejodamas; jānāti — pažįsta; puruṣa-uttamam — Aukščiausiąjį Dievo Asmenį; saḥ — jis; sarva-vit — visa žinantis; bhajati — atlieka pasiaukojimo tarnystę; mām — Man; sarva-bhāvena — visais atžvilgiais; bhārata — o Bharatos sūnau.
Translation: 
Kas žino, kad Aš esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir tuo neabejoja, tas išmano viską. Todėl, o Bharatos sūnau, jis visiškai pasiaukojęs Man tarnauja.
Purport: 

KOMENTARAS: Daug filosofuojama dėl gyvųjų esybių ir Aukščiausiosios Absoliučios Tiesos prigimtinio būvio. Šiame posme Aukščiausiasis Viešpats aiškiai sako, kad kiekvienas, kas žino, kad Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Asmuo, iš tikrųjų išmano viską. Neturintis išsamaus žinojimo tuščiai filosofuoja apie Absoliučią Tiesą, o tas, kuris gerai pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį, negaišdamas brangaus laiko tiesiogiai įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę ir su pasiaukojimu Jam tarnauja. „Bhagavad-gītoje“ visur pabrėžiama ši mintis. Tačiau yra dar daug kietasprandžių „Bhagavad-gītos“ komentatorių, kurie mano, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa ir gyvosios esybės yra viena ir tas pat.

Vedų išmintis vadinasi śruti – mokymasis klausantis garso. Vedų žinią reikia perimti iš tokių autoritetų, kaip Kṛṣṇa ir Jo atstovai. Šiame posme Kṛṣṇa viską sudėsto į savo vietas, todėl reikia klausyti, ką sako šis šaltinis. Tačiau nepakanka bukai klausytis, tarsi kiaulei. Vedų žinojimą būtina suprasti padedant autoritetams ir nesivelti į akademinius samprotavimus. Būtina nuolankiai išklausyti „Bhagavad-gītos“ mokymą, kuris sako, kad gyvosios esybės visada pavaldžios Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kas supranta, kad gyvosios esybės visada Jam pavaldžios, tas, pasak Aukščiausiojo Dievo Asmens, Śrī Kṛṣṇos, žino Vedų paskirtį. Niekam kitam Vedų paskirtis nežinoma.

Labai reikšmingas posmo žodis bhajati. Jis vartojamas daugelyje „Bhagavad-gītos“ vietų ir siejamas su tarnyste Aukščiausiajam Viešpačiui. Jei žmogus pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę ir pasiaukojęs tarnauja Viešpačiui, aišku, kad jis suvokė visą Vedų išmintį. Vaiṣṇavų paramparoje sakoma: jeigu žmogus atlieka pasiaukojimo tarnystę Kṛṣṇai, tai šio dvasinio proceso pakanka, kad jis suvoktų Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą. Toks žmogus jau suvokė Absoliučią Tiesą, nes jis pasiaukojęs tarnauja Viešpačiui. Jis jau išėjo visus parengiamuosius pažinimo procesus. Tačiau jei po šimtų tūkstančių gyvenimų neįsitikiname, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuriam reikia atsiduoti – visi apmąstymai, trukę tiek daug metų ir gyvenimų, tėra tuščias laiko švaistymas.