Bg 10.9

mac-cittā mad-gata-prāṇā
bodhayantaḥ parasparam
kathayantaś ca māṁ nityaṁ
tuṣyanti ca ramanti ca
Synonyms: 
mat-cittāḥ — visos jų mintys Manyje; mat-gata-prāṇāḥ — jų gyvenimai skirti Man; bodhayantaḥ — pamokslaudami; parasparam — tarpusavyje; kathayantaḥ — kalbėdami; ca — taip pat; mām — apie Mane; nityam — nuolatos; tuṣyanti — patiria pasitenkinimą; ca — taip pat; ramanti — mėgaujasi transcendentine palaima; ca — taip pat.
Translation: 
Mano tyri bhaktai mintimis pasinėrę į Mane, visas jų gyvenimas paskirtas tarnauti Man, jie patiria didžiulį pasitenkinimą ir palaimą, nuolat šviesdami vienas kitą ir kalbėdami apie Mane.
Purport: 

KOMENTARAS: Tyri bhaktai, kurių būdingus bruožus apibūdina posmas, visiškai atsideda transcendentinei meilės tarnystei Viešpačiui. Niekas negali atitraukti jų minčių nuo Kṛṣṇos lotosinių pėdų. Jie kalba tik apie transcendentinius dalykus. Posme būtent ir nusakyti tyrų bhaktų požymiai. Aukščiausiojo Viešpaties bhaktai dvidešimt keturias valandas per parą šlovina Aukščiausiojo savybes bei pramogas. Visa savo esybe jie pasineria į Kṛṣṇą ir su malonumu kalba apie Jį su kitais bhaktais.

Pradinėje pasiaukojimo tarnystės stadijoje transcendentinį pasitenkinimą bhaktams teikia pati tarnystė, o pasiekę brandumo pakopą jie iš tikrųjų pamilsta Dievą. Pasiekę transcendentinę būseną, jie džiaugiasi aukščiausia būties tobulybe, kurią Viešpats apreiškia Savo buveinėje. Viešpats Caitanya transcendentinę pasiaukojimo tarnystę lygina su sėklos pasėjimu gyvosios esybės širdyje. Po įvairias visatos planetas klajoja milijardai gyvųjų esybių, tačiau tik keletui nusišypso laimė sutikti tyrą bhaktą ir suvokti pasiaukojimo tarnystės esmę. Pasiaukojimo tarnystė – tarsi sėkla. Jeigu ji pasėjama gyvosios esybės širdyje, ir jeigu žmogus nuolat klausosi bei kartoja Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – toji sėkla sudygsta, kaip ir medžio sėkla, ją reguliariai laistant. Dvasinis pasiaukojimo tarnystės augalas iš lėto auga ir auga, kol prasiskverbia pro materialios visatos kiautą ir pasiekia brahmajyoti spindėjimą dvasiniame danguje. Jis stiebiasi vis aukštyn į dvasinį dangų, kol pasiekia aukščiausią planetą, vadinamą Goloka Vṛndāvana – aukščiausiąją Kṛṣṇos planetą. Galiausiai augalas priglunda prie Kṛṣṇos lotosinių pėdų ir gauna atilsį. Pasiaukojimo tarnystės augalas, lygiai kaip ir kiti augalai, atėjus laikui žydi ir sunokina vaisius, o jo laistymas – kartojimas ir klausymasis – nenutrūksta. Pasiaukojimo tarnystės augalas smulkiai aprašytas „Caitanya-caritāmṛtos“ Madhya-līlos devynioliktame skyriuje. Šiame skyriuje aiškinama, jog tada, kai subrendęs augalas priglunda prie Aukščiausiojo Viešpaties lotosinių pėdų, gyvąją esybę visiškai užvaldo meilė Dievui. Tuomet ji nė akimirkos negali išbūti nebendravusi su Aukščiausiuoju Viešpačiu, be kurio ji – kaip žuvis be vandens. Šioje būsenoje bhaktas, bendraudamas su Aukščiausiuoju Viešpačiu, įgauna transcendentinių savybių.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ taip pat daug vietos skiria pasakojimams apie Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo bhaktų santykius, tad bhaktai labai brangina „Śrīmad-Bhāgavatam“, – tai pažymėta ir pačioje Bhāgavatam (12.13.18). Śrīmad-bhāgavataṁ purāṇaṁ amalaṁ yad vaiṣṇavānāṁ priyam. Šiame veikale kalbama ne apie materialią veiklą, ekonomikos vystymą, juslinį pasitenkinimą ar išsivadavimą. „Śrīmad-Bhāgavatam“– vienintelė knyga, kuri kuo nuodugniausiai aptaria transcendentinę Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo bhaktų esmę. Todėl save pažinusios sielos, įsisąmoninusios Kṛṣṇą, negali atsidžiaugti klausydamosis šio transcendentinio kūrinio pasakojimų, kaip kad jaunuolis ir mergina džiaugiasi, būdami kartu.